„Vieno buto istorija“ leidžia pasimatuoti svetimą gyvenimą
Me­nų spaus­tu­vės prog­ra­ma „At­vi­ra erd­vė“ jau­nie­siems me­ni­nin­kams su­tei­kia ga­li­my­bę pir­muo­sius sa­va­ran­kiš­kus dar­bus pri­sta­ty­ti sce­nos erd­vė­je ir už jos ri­bų. Spek­tak­lio prem­je­ra – au­dio­tu­ras „Vie­no bu­to is­to­ri­ja“ – vyks vie­na­me sos­ti­nės Jus­ti­niš­kių mi­kro­ra­jo­ne esan­čių būs­tų.

Novatoriškos idėjos autorės, dramaturgės Dovilės Zavedskaitės teigimu, audioturas kaip teatro žanras į Lietuvą atėjo dar visai neseniai.

„Tokio pobūdžio spektakliai, kuriuos yra tekę matyti užsienyje, bent man atrodė labai paveikūs, tačiau juose trūko istorijų, asmeniškumo. Norėjosi surengti audioturą po paprasto žmogaus gyvenimą, buitį. Panagrinėti, kaip gyvename, kai niekas nemato, kokie esame, kai nesieksponuojame“, – sakė D. Zavedskaitė.

Istorijai pasakoti pasirinkta netradicinė erdvė – ne spektakliams įprasta scena, o gyvenamasis butas. Žiūrovai, atvykę į miegamąjį Vilniaus rajoną, gavę raktus ir ausines, leisis į kelionę po tuščius svetimus kambarius, klausydamiesi čia gyvenančio Liucijaus istorijos. Žiūrovai bus kviečiami jaustis kaip namie. Dramaturgė pripažino, kad dabar regime labai daug paradinio gyvenimo, – visuomenė tapusi ištisa paveikslų galerija. „O užeiti į namus, į netvarką, panirti į nuobodulį, melancholiją tenka rečiau, nes apskritai rečiau užeiname į svečius. Anksčiau nebuvo kitų būdų bendrauti, žmonės viešėjo vieni pas kitus ir atmintinai žinojo, kur kas svetimoje virtuvėje padėta. Dabar dažniau nueiname į „Instagram“ socialinį tinklą. Ten nėra nei virtuvės, nei nevalytų dulkių“, – apie bendravimo subtilybes dabar kalbėjo Dovilė.

Idėjos autorei norėjosi panagrinėti, kaip gyvename, kai niekas nemato, kokie esame, kai nesieksponuojame./ Dainiaus Putino nuotrauka

Savo kūryba dramaturgė siekė suteikti galimybę pagyventi svetimą gyvenimą ir įlįsti į kito kailį. „Vien tam, kad pajudinčiau empatijos mechanizmą – norą suprasti, kokios emocijos apėmusios kitą žmogų, ir galimybę tas emocijas išgyventi drauge. Spektaklyje „Aštuonios minutės“ raginome matuotis kito žmogaus batus, dabar laikas eiti toliau ir matuotis... butus“, – juokavo dramų autorė.

Kas gyvena tavo bute

Monikai Klimaitei apsispręsti imtis režisuoti „Vieno buto istoriją“ nebuvo sunku. „Kiekvienas spektaklis man yra kas nors nauja ir nepatirta, bet šis tikrai skiriasi iš kitų mano kurtų spektaklių – forma, pateikimu. Tačiau iššūkiai man patinka“, – tikino režisierė.

Jos teigimu, sunkiausia buvo surasti tinkamą toną pasakoti Liucijaus istoriją. Pjesės tekstas gana melancholiškas, sentimentalus, o ji tokio tono kaip tik norėjusi išvengti, – nesinorėjo paversti šio išgyvenimo į verkšlenimą. „Buvo sunku atrasti pusiausvyrą tarp ironijos, saviironijos ir nuoširdumo, išlaikyti pasakojimo įtaigumą. „Lyrika“, „melancholija“ repeticijų metu tapo it keiksmažodžiai, kurių sąmoningai vengiau, – kūrybos proceso užkulisius atskleidė M. Klimaitė. – Norėjau, kad šis spektaklis taptų terapija (ir žiūrovui, ir vieninteliam pjesės personažui Liucijui). Kad žiūrovas, klausantis Liucijaus gyvenimo istorijos, nesigailėtų jo, o pagalvotų apie savąją.“

Be idėjos autorės ir režisierės, unikalaus spektaklio komandą sudaro ir bendro tikslo siekia kompozitorius Andrius Kairys, scenografė ir akvarelių autorė Julija Skudutytė, aktorius Gabrielius Zapalskis.

„Vieno buto istorija“, pasak pjesės sumanytojos Dovilės, – tai bandymas priversti sustoti, pasižiūrėti į savo vidinį butą. Kas ten gyvena? Ar dega šviesa? Ar yra žmonių?

Į klausimą, ar mus supanti aplinka turi įtakos psichologinei savijautai, D. Zavedskaitė atsakė trumpai ir užtikrintai: „Taip.“ „Skaičiau daug literatūros, bendravau su psichoterapeutais, su depresinių patirčių turinčiais žmonėmis; aiškinausi būdus, kuriais žmonės mėgina gerinti savo vidinių butų reikalus, savo prieblandas“, – vardijo menininkė.

„Dabar dažniau nei pas kaimyną nueiname į „Instagram“ socialinį tinklą, o ten nėra nei virtuvės, nei nevalytų dulkių.“

Jos teigimu, psichologinė savijauta stipriai siejasi su fizinę išraišką turinčiais mūsų gyvenimo aspektais. Ar sveikas mūsų kūnas, ar judame, ar šviečia saulė, ar turime šunį, žuvytę, gal kokį žiurkėną? Ar šluostomės mums patinkančiu rankšluosčiu, ar galų gale gyvename namuose, kurie mus palaiko, o ne atstumia. Iš viso to esą susideda toks buities rūkas, kuris lokalizuoja, duoda toną mūsų nuotaikoms.

Norėjo justi teatro pulsą

Pati Dovilė užaugo Kauno Kalniečių rajone, viename daugiabučių. Nuo pat vaikystės labai įdėmiai stebėjo pasaulį. Daug kas jame nepatiko, buvo nepatogu būti. Kūryba atrodė geriausias būdas bent šiek tiek pataisyti šią planetą pagal save. Studijas suvokė kaip laiką, kada gali dar pamąstyti, patyrinėti pasaulį, o ne kaip profesijos, amato mokymąsi. „Į teatro kritiką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje stojau impulsyviai – jaučiau, kad čia bus geros sąlygos tokiam mąstymui. O užsiiminėti kritikos praktika pradėjau tik todėl, kad vieną dieną turėčiau galimybę viską žiūrėti nemokamai. Norėjau justi teatro pulsą, kad naujas idėjas kurčiau žinodama, kas vyksta.Tačiau, pradėjusi rašyti kritinius tekstus, stipriai užkibau – tai be galo įdomus procesas.Vis dėlto šiandien nežinau, kas esu. Žinau tik, ką darau, – rašau“, – teigė D. Zavedskaitė.

Būdama vaikas, bene labiausiai norėjo būti... sena. Kad nereikėtų gaišti laiko žaidimams, kvadratui, slėpynėms, čiuožinėjimui nuo kalnų. „Buvau toks senas žmogus vaiko kūne. O dabar viskas verčiasi į kitą pusę: noriu atsižaisti už vaikystę, išsišokti, išsigulėti pievose. Regis, vaikystė mano gyvenime prasidėjo neseniai“, – šypsojosi pašnekovė.

Dovilės Zavedskaitės teigimu, audioturas kaip teatro žanras į Lietuvą atėjo dar visai neseniai./ Liudo Statkevičiaus nuotrauka

Dovilė prisipažino vis dar nežinanti, ar einanti teisingu keliu, bet viena aišku – jis visiškai savas. Diena, kai metė gerai mokamą darbą vienoje Vilniaus reklamos agentūroje, buvo viena geresnių jos gyvenime: suprato, kad buvo nusukusi į griovį. Tada grįžo į kelią, žinodama, kad negali būti įrėminta darbo valandų, erdvės, visąlaik tų pačių žmonių. „Nuo to laiko valgau gal daugiau grikių, bet galiu kvėpuoti, mano laikas eina ne pro šalį, o pro mane. Einu lėtu keliu, dažnai sakau „ne“, bet viduje turiu kažkokią aiškią judėjimo kryptį. Lyg būtų inkrustuota navigacijos sistema, nurodanti, kur sukti, kur apsisukti, kur duobė, kur spūstis“, – atvirai kalbėjo ji.

Giminėje buvo tas paukštis, kurį vadina baltu. Buvo ir dar vienas toks pats – senelis. „Jis nešiojo visam kaime gražiausius akinius, grojo vargonais, žiūrėdavo į horizontą. Prisimenu jį valandų valandomis peiliuku drožiantį savo pieštukus. Matyt, mano baltumas į jį, – svarstė pašnekovė. – Nors šiaip į nieką nesilygiavau. O šiandien mano autoritetas – jautrus žmogus. Jautrus giliąja šio žodžio prasme. Kai tik pamatau daug pasiekusį jautrų, nuoširdų, kuklų, šviesų žmogų, manyje susprogsta fejerverkas. Toks buvo ir tėvukas.“

Keliaus po Lietuvą

„Vieno buto istoriją“ kūrėjai pirmą kartą parodys lapkričio 11 dieną. Justiniškėse pjesė įsikurs iki Naujųjų metų. Vėliau tikimasi keliauti po kitus Lietuvos miestus. „Norime šį spektaklį parodyti skirtingų miestų rajonuose. Juk visi miestai ar miesteliai turi tuos specifinius „chruščiovkių“ rajonus ir jie visur tokie patys, net vaizdas pro langą – toks pat“, – sakė M. Klimaitė.

Režisierė kilusi iš Šiaulių, todėl jos galvoje iškart sukasi mintis apie „Vieno buto istoriją: pietinis“, viename Šiaulių pietinių rajonų. „Dauguma mūsų turi kokių nors sąsajų su šiais rajonais, todėl ekskursija tokiame bute (spektaklyje) savaime tampa intymia ir individualia patirtimi“, – įsitikinusi Monika.

Pasak režisierės, tai būtų labai įdomus eksperimentas – kiekviename mieste ir rajone prisitaikyti prie ten esančio autentiško buto bei jo istorijos, pakviesti žiūrovus susipažinti su jų kaimynystėje gyvenančio Liucijaus gyvenimo istorija.