#VasarosKnyga: ką skaitytojams siūlo Gitanas Nausėda?
„Pri­si­me­nu, kad ma­no lai­kais vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je mer­gai­tės dar siųs­da­vo kla­sės drau­gams pa­lik­ti kaž­ko­kį at­mi­ni­mo ženk­lą spe­cia­liuo­se blonk­no­tė­liuo­se, ta­čiau jie bu­vo pa­ly­gin­ti kuk­lūs. Tuo tar­pu anks­čiau šie al­bu­mai bu­vo, ga­li­ma sa­ky­ti, at­ski­ra me­no rū­šis, iš­to­bu­lin­ti iki įspū­din­go stan­dar­to,“ – taip re­ko­men­duo­ja­mą kny­gą anon­suo­ja kny­gų ko­lek­cio­nie­rius, eko­no­mis­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da. 

Tai – trečiasis rubrikos „Vasaros knyga“ tekstas. Su skaitytojais savo knygų rekomendacijomis jau pasidalino Austėja Landsbergienė bei Beata Tiškevič.

– Kokia yra įsimintiniausia Jūsų pastaruoju metu skaityta knyga?

– Nežinau, ar vadinčiau ją įsimintiniausia, tačiau įdomia tikrai. Tai Aleksandro Merkelio knyga „Antanas Smetona“. Stebėtina, kiek daug netiesos arba pusiau tiesos apie Lietuvos Respublikos Prezidentą pasėjo sovietinė istoriografija. Deja, dalis šiandienos istorikų vienaip ar kitaip atkartoja tas vertinimų klišes. Šioje knygoje apskritai daugiausia vyrauja faktologija ir yra palyginti nedaug vertinimų. Kritiškas skaitytojas pats gali susidaryti nuomonę apie A. Smetoną – nepagražintą, bet ir nedemonizuotą.

– Kokią knygą rekomenduotumėte su savimi pasiimti keliaujant atostogauti ir kodėl ją verta paskaityti?

– Man labai patiko Redos Griškaitės knyga „Atminimų sodai: albumistikos etiudai“ (Vilnius, 2016). Tai istorinė studija apie atminimų albumus, kurie XVII-XIX a. buvo itin populiarūs ir visoje Europoje, ir konkrečiai Lietuvoje. Įdomus reiškinys! Prisimenu, kad mano laikais vidurinėje mokykloje mergaitės dar siųsdavo klasės draugams palikti kažkokį atminimo ženklą specialiuose blonknotėliuose, tačiau jie buvo palyginti kuklūs. Tuo tarpu anksčiau šie albumai buvo, galima sakyti, atskira meno rūšis, ištobulinti iki įspūdingo standarto. Jie – puikus būdas pažinti įžymių ir ne tokių įžymių žmonių charakterį, pomėgius, galiausiai – draugų ratą.

– Ką skaitote šiuo metu?

– Prof. Domo Kauno sudarytą knygą „Aš esu Etmės Evė“. Tai amžininkų atsiminimai apie Ievą Simonaitytę. Memuarus apskritai labai mėgstu, o čia dar apie tokią įdomią ir nenugludintą asmenybę! Įdomus ir laikotarpis, kuriuo gyveno Evė, ir tas ypatingas lietuvininkų krašto kvapas, kuris, deja, pamažu blunka.