„Turandot“: pasaka, kurioje galima atpažinti ir Ivaną Rūstųjį
Į Gia­co­mo Puc­ci­ni ope­ros „Tu­ran­dot“ pa­sta­ty­mą šiuo me­tu Vil­niu­je dir­ban­tis pa­sau­li­nio gar­so re­ži­sie­rius Ro­ber­tas Wil­so­nas siū­lo žvelg­ti la­bai pa­pras­tai: „Tai pa­sa­kos trans­for­ma­ci­ja. O jei dar kerš­tin­gos, žiau­rios pri­nce­sės pa­veiks­le žiū­ro­vas iš­vys, pa­vyz­džiui, Iva­ną Rūs­tų­jį, jau­siuo­si pa­sie­kęs sa­vo tiks­lą.“

Operos „Turandot“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – jau šį savaitgalį, kovo 1–2 dienomis. Jos režisierius, scenografas ir šviesų dailininkas R. Wilsonas per spaudos konferenciją pabrėžė, kad į „Turandot“ pirmiausia turėtume žiūrėti kaip į pasaką. „Tai dar iš XII amžiaus atkeliavusi persų pasaka, o XVIII amžiuje ją italų autorius pavertė comedia d'l arte kūriniu. Vėliau susidūrėme su G. Puccini interpretacija, kurią jau žinome kaip operą „Turandot“, – aiškino jis.

Paskutinė sekundė

Kadangi G. Puccini nebaigė šios operos, režisieriui kilo klausimas, kaip elgtis: ar pasiūlyti savo finalą, ar vadovautis tuo, kuris jau yra sukurtas kompozitoriaus mokinio, ir pabaigą interpretuoti gana tradicine kryptimi. „Nežinau, ar mano kaip režisieriaus ir kaip scenografo sprendimai visiškai teisingi“, – prisipažino R. Wilsonas. Jis papasakojo, ką apie spektaklio finalą yra pasakęs Lady Gagai, kuri kartą paskambino ir paprašė susitikti.

„Kalbėjomės keletą valandų, sutarėme, kad kada nors būtų galima sukurti bendrą projektą. Po dviejų savaičių vėl sulaukiau jos skambučio. Tuomet atlikėja prašė ką nors pasakyti apie teatrą, – šypsodamasis prisiminė režisierius. – Tada paaiškinau jai, kad teatre svarbiausia yra paskutinė sekundė. Antroje vietoje – pirma sekundė. Jei paskutinė sekundė bus atlikta teisingai, žiūrovai galbūt atleis viską, ką tu darei iki jos. Todėl statydamas pabaigos neturinčią „Turandot“ svarsčiau, kokia turėtų būti ta paskutinė sekundė, kaip nubrėžti prasmės liniją iki jos.“

Režisieriaus žodžiais, teatre ypač svarbu, kad ta linija būtų labai paprasta. Tuomet darbas bus stiprus, įtaigus ir paveikus. „Spektaklyje reikia pasakoti tik vieną temą. Ji gali būti vingiuota, tačiau vientisa“, – apie darbo specifiką kalbėjo R. Wilsonas. Taip jis sprendė ir Turandot temą.

„Teatre svarbiausia yra paskutinė sekundė, o antroje vietoje – pirma sekundė. Jei paskutinė sekundė bus atlikta teisingai, žiūrovai galbūt atleis viską, ką tu darei iki jos.“

„Princesę scenoje išvysite iškeltą iki pačių aukštumų, vienui vieną. Visi kiti – antrinės figūros. Pabaigoje Turandot bus jau arčiau publikos, bet vis tiek viena. Jos vienatvės tema nesibaigia, išskyrus vieną epizodą paskutiniame veiksme. Tik Kalafo bučinys akimirkai atima iš princesės galią, kuria mėgavosi visą spektaklį. Tačiau mano valia ji vėl susigrąžina tą galią. Ir finale Turandot vis tiek matome baisią, rūsčią, kerštingą. Tokią, kokia buvo pradžioje, – dėstė R. Wilsonas, o tada pridūrė: – Jeigu kuris nors iš jūsų, matydamas Turandot, prisimins carą Ivaną Rūstųjį, suves paralelę tarp jų, galbūt pasijuoks iš to bjaurumo, mano tikslas bus pasiektas.“

Apie scenos nenatūralumą

Režisierius atkreipė dėmesį į libreto pagrindu tapusią pasaką. „O pasakose, kaip ir scenoje, kitaip stovima, kitaip sėdima, personažų judesiai kitokie. Tai visiškai kita erdvė. Galiu drąsiai pasakyti, kad tiesiog nekenčiu natūralumo, – prisipažino jis. – Nes viskas, kas scenoje neva natūralu, žiūrovui atrodo dirbtina, tarsi ištisinis melas. Scena savo prigimtimi iš esmės yra nenatūralus dalykas. Joje viskas vyksta visai kitaip negu gyvenime. Vienintelis būdas, kaip paveikti žiūrovą, – parodyti jam visišką dirbtinumą, sukuriantį natūralumo pojūtį.“

R. Wilsonas taip pat pabrėžė, kad mes, vakariečiai, nekreipiame dėmesio į tai, kaip stovima scenoje. Kitaip yra Pekine, No teatre Japonijoje. Ten to mokoma nuo pat pradžių.

Pasak režisūros bendraautorės Nicolos Panzer, repeticijų metodika statant Roberto Wilsono spektaklius skiriasi nuo įprastos. Iš pradžių viskas sukuriama jo kūrybinėje laboratorijoje - Watermill centre. / Martyno Aleksos nuotrauka

Erdvė muzikai

„Man – režisieriui, scenografui, šviesų dailininkui – svarbiausias uždavinys yra sukurti erdvę muzikai. Jei kaip svečiui tenka lankytis operos pastatymuose, dažnai įsitikinu: kad galėčiau išgirsti muziką, turiu užsimerkti“, – kalbėjo R. Wilsonas. Jis patikino, kad dirbdamas visada stengiasi surasti formulę, pagal kurią vaizdas scenoje padėtų girdėti muziką.

Režisierius prisiminė darbą su Rytų Vokietijos dramaturgu Heineriu Muelleriu (statė dramaturgo pjesę „Hamleto mašina“): „Prieš mirtį jis man pasakė: „Robertai, kiek tu suteikei erdvės kvėpuoti mano spektakliui, nors tai, ko gero, mano uždavinys. O ir mano natūra tokia – visada ilgiuosi erdvės giliai įkvėpti.“

R. Wilsonas iš dalies paaiškino, kodėl jam svarbios erdvės, šviesų estetika, kodėl skiria jai tiek daug dėmesio. „Esu kilęs iš Teksaso (JAV), o ten horizontai yra nušviesti ypatingos šviesos. Jie driekiasi visuose mano darbuose“, – sakė 78 metų režisierius.

Ir savo kelią teatre R. Wilsonas pradėjo nuo nebyliojo spektaklio. Dar 1967 metais gatvėje išgelbėjo kurčią juodaodį berniuką, kurį policininkas jau buvo pasiruošęs mušti lazda už išdaužytą langą. Pasirodo, jis neturėjo globėjų. R. Wilsonas berniuką įsivaikino. Po kurio laiko pastebėjęs, kad kurčias vaikas mąsto vizualiai, jo paveiktas parašė pjesę „Kurčiojo žvilgsnis“. 1971 metais pastatytas keturių valandų spektaklis be žodžių, visiškoje tyloje, Niujorko publikos nesužavėjo, tačiau gana greitai buvo pripažintas Paryžiuje.

Režisierius pažymėjo, kad teatre, be formos ir apipavidalinimo, itin svarbus, yra gestas: „Tai ne tik kūno judesys. Labai svarbu, kaip gestas atliekamas, kaip aš jaučiuosi jį atlikdamas.“

Pradžia – kūrybinėje laboratorijoje

Režisūros bendraautorė Nicola Panzer praskleidė darbo su R. Wilsonu užkulisius. Jo repeticijų metodika skiriasi nuo įprastos. „Dar vasarą pradėjome dirbti paties R. Wilsono Niujorko Long Ailande įkurtame įvairių menų Watermill centre, – pasakojo ji. – Šioje kūrybinėje laboratorijoje iš pradžių mes generuojame idėjas, vizualines schemas. Paskui dirbame su studentais. Su jais išbandomos visos scenos, kurios gali būti pritaikytos spektaklyje. Taip randami geriausi variantai, sprendimai. Tada, jau atvykus į teatrą, kuriame bus statomas spektaklis, prasideda darbas atskirose sekcijose – su artistais, su choro dainininkais. Bene daugiausia dėmesio skiriama visai šviesų schemai. Beveik kiekvienas judesys yra susijęs su kokiais nors šviesų pokyčiais. Galbūt akivaizdžiai jie nematomi, tačiau žiūrovo akis, jei netiesiogiai, tuomet bent pasąmonėje, tuos pokyčius pagauna.“ Pasak N. Panzer, jei darbas būna atliktas preciziškai, jis sukuria paprastumo įspūdį.

"Esu kilęs iš Teksaso, o ten horizontai yra nušviesti ypatingos šviesos. Jie driekiasi visuose mano darbuose", - sakė 78 metų režisierius Robertas Wilsonas. / Javiero del Realo nuotrauka

Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas pabrėžė, kad „Turandot“ – didelė komplikuota opera su dideliu orkestru, daug solistų, užkulisiniais įgarsinimais, gausybe elementų, kurie kuria tikro, didingo teatro įvaizdį.

„Šiomis savaitėmis dirbome prie, alegoriškai tariant, G. Puccini testamento skaitymo. Bandymas pamatyti, ką kompozitorius, nors ir netiesiogiai, norėjo mums palikti, pasakyti, labai įdomus ir paslaptingas. Prisimenu, kaip atvykęs pas senelius į kaimą palėpėje mėgindavau pažvelgti į jų gyvenimą, ką jie norėjo palikti ir ką atsitiktinai paliko. G. Puccini irgi paliko daug ženklų, mįslių, klausimų. Įveikti tas mįsles – iššūkis ir malonumas. Yra detalių, kurios jau tapusios legendomis. Tik neseniai sužinojau, kad muzikinę dėžutę su kinų melodijomis (iš kurių vėliau „priskaldė“ tris veiksmus muzikos) kompozitorius gavo dovanų iš savo meilužės japonės. Taigi čia susipina įdomūs dalykai. Ši opera yra didelis palikimas. Kaip ją išlukštensime, kaip patirsime širdimi, protu – labai masina“, – neslėpė M. Pitrėnas.

Kostiumai pasiūti

R. Wilsonas dar pridūrė, kad jį ypač sužavėjo kolektyvo reakcija į nemalonią situaciją dėl kostiumų (jie buvo pavogti vežami per Vokietiją). „Pajutau visų labai didelį norą padaryti viską, kaip planuota. Pats įdomiausias dalykas, kad kostiumų dailininkas, prisidėjęs prie jų kūrimo, yra G. Puccini proproproproproanūkis“, – teigė R. Wilsonas.

LNOBT direktorius Jonas Sakalauskas paaiškino, jog naujus kostiumus skubiai siuvo ne tik teatro siuvėjai, bet ir kitos Vilniaus, užsienio siuvyklos. „Jau vyksta paskutiniai matavimai“, – patikino teatro vadovas. Premjera, pasak jo, patikėta Sandrai Janušaitei, Viktorija Miškūnaitė taip pat atliks Turandot partiją. Opera „Turandot“ – bendras LNOBT, Madrido ir Toronto pastatymas. Spektakliai LNOBT bus rodomi kovo 1, 2, 8, 9 ir balandžio 6 dienomis.