„Post futurum“: Jono Basanavičiaus Šėtonas nesugundė
Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui skir­ta kom­po­zi­to­riaus Gin­ta­ro So­dei­kos ope­ra „Post fu­tu­rum“ jau pa­va­di­ni­mu, ku­ris reiš­kia „po at­ei­ties“, lau­žo įpras­tą lai­ko ir erd­vės samp­ra­tą. Lie­tu­viš­kos ope­ros veiks­mas ru­tu­lio­ja­si į Va­sa­rio 16-ąją, į Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to pa­si­ra­šy­mą, ku­ris tam­pa svar­bia ri­ba, kai tu­ri pra­si­dė­ti vi­sų iš­sva­jo­ta at­ei­tis.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) premjera (kovo 2, 3 dienomis), pasak libreto autoriaus Sigito Parulskio, meninėmis priemonėmis kalbės apie svarbius istorinius įvykius, tačiau, kaip jis pabrėžė, opera – ne istorinių dokumentų rinkinys. Tai modernus, šiuolaikiškas kūrėjų žvilgsnis į praeitį, prabėgus šimtmečiui po tos „ateities“.

Vienas iššūkių – kad Lietuvos valstybingumo šimtmečiui dedikuota opera būtų ir proginė, bet ir ne vienkartinė.

S. Parulskio „matrica“

Per būsimos premjeros pristatymą operos režisierius Oskaras Koršunovas prisipažino nesiekęs pernelyg daug visko iš anksto išpasakoti, jam norėjosi žiūrovui palikti netikėtumo įspūdį.

„Iššūkių turėjome nemažai. Kaip pavaizduoti istorines asmenybes, J. Basanavičių, ne kaip paminklą, o kaip artimą ir žmogišką asmenybę, kaip perteikti istoriją kaip svarbią ir patriotinę, bet kartu ir jaukią, – sakė O. Koršunovas. – Reikėjo atspirties taško, kaip galėtume istoriją pamatyti naujai.“

Kaip pasakojo režisierius, S. Parulskio pasiūlyta „matrica“ – viduramžiška misterija su Dievo ir Šėtono personažais – tapo atspirties tašku. „Dievo ir Šėtono atsiradimas operoje atvėrė daug galimybių, leido aprėpti ir valstybės, ir operos kūrimo temas, istoriškumą ir dabartį, postmoderniai pažvelgti ir į istoriją, ir į operą, – teigė režisierius.

Akivaizdu, kad žiūrovui bus gana netikėta istorinių įvykių „matricoje“, istoriškai svarbiuose ir scenografijoje atpažįstamuose Signatarų namuose išvysti ne tik J. Basanavičių, bet ir Vytautą Didįjį, be kurio tauta savęs neįsivaizduoja, taip pat Dievą ir Šėtoną. „Visa tai dėl to, kad suskambėtų esminės vertybės“, – aiškino O. Koršunovas. Jo teigimu, dažnai kartojami dalykai pabosta ir tampa negirdimi. Tad kūrėjams kalbant istorine tema siekta išvengti deklaratyvumo.

Operoje atsiranda ir išgalvotas epizodas – J. Basanavičiaus gundymas (Šėtonas žada jam sugrąžinti žmoną ir jaunystę, jei tik šis atsisakytų Lietuvos nepriklausomybės). O kas paneigs, kad kokių nors kitokių gundymų nebūta?

Į istoriškai reikšmingą laikotarpį kūrėjams žvelgiant šių dienų žmogaus akimis, kartais ir su humoru, puikiai pasitarnauja Dievo ir Šėtono personažai. Aptarinėdami pasaulio reikalus ir sukiodami savo kosminę ruletę jie stabtelėja ties valstybingumo šimtmetį švenčiančia Lietuva. Tai ir žiūrovui leidžia į save pažvelgti iš šalies. Pasirodo, Dievas Lietuvos nėra girdėjęs, tad Šėtonas paaiškina, kad tai maža valstybė, ir keisti gyventojai: vieni savo valstybę garbina, kiti jos nekenčia.

„Vienas iššūkių buvo ir tai, kad Lietuvos valstybės šimtmečiui dedikuota opera būtų ir proginė, ir ne vienkartinė“, – sakė LNOBT muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas.

Apie operos modernumą

Dievo ir Velnio personažai diskutuoja ne tik istoriniais klausimais, jie aptaria ir operos aktualumą šiandien. Lietuvai svarbų istorinį įvykį Šėtonas pasiūlo pavaizduoti kaip operą. Dievas įtikinėja, kad tai neįmanoma, kad tai miręs žanras. Šia provokacija režisierius stengiasi atsakyti į klausimą, ar iš tiesų opera gali būti šiuolaikiška. Tokia pasirinkta koncepcija, pasak O. Koršunovo, tampa žiūrovui kelione ne tik į istoriją, bet ir į pačią operą. „Kai klasikinė opera statoma šiuolaikiškai, kai moderniai interpretuojama, režisūriškai opera tampa labai įdomi“, – tikino O. Koršunovas.

Kaip pabrėžė R. Šervenikas, šiame pastatyme visi komponentai kaip niekada svarbūs. „Ypač tekstas. Kad nepamestų minties, žiūrovai turi viską aiškiai girdėti. Solistai stengiasi atitrūkti nuo kai kurių itališko dainavimo įpročių“, – sakė R. Šervenikas. Pasakojant istorinius įvykius operoje aktyviai dalyvauja choras – tauta, siekusi nepriklausomybės. Tame chore, pasak dirigento, išvysime visus signatarus, daugelį jų atpažinsime.

Signatarų namuose

Aptardamas dainavimo ypatumus R. Šervenikas pabrėžė, kad kai kuriems dainininkams teko dainuoti labai aukštai (ne aukštas natas), tad turintiems aukščio baimę tai irgi buvo iššūkis. Toks scenografinis sprendimas sugretino du paralelinius pasaulius – realistišką J. Basanavičiaus ir mirusiųjų, kuriame pasirodo jo jauna mirusi žmona Eleonora. Kaip prisipažino S. Parulskis, jam labai įdomūs pasirodė J. Basanavičiaus ir jo žmonos laiškai, kurių anksčiau nebuvo skaitęs.

„Pastebėjau, kad per repeticijas muzikantai, kai nedainuodavo, tiesiog negalėdavo atplėšti žvilgsnio nuo scenos veiksmo. Kai pamatėme J. Basanavičių, jis buvo toks panašus, kad net pamiršome tikrąją dainininko pavardę“, – juokėsi R. Šervenikas.

Visas operos pasakojimas apie mums reikšmingą istorijai laikotarpį sukasi Signatarų namuose, kurių fasado kopiją, suskaidęs į keturias dalis, scenografas Gintaras Makarevičius įvairiai jungia ir performuoja scenovaizdį. „Kartais pastato išorė tampa ir interjeru, – teigė jis. – Tik J. Basanavičiaus kabinetas paimtas iš kitur, jo Signatarų namuose juk nėra.“

Šimtmečio mainai

Ši opera – ne vienintelis projektas, skirtas valstybingumo šimtmečiui. Kaip sakė teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė, kadangi šiemet šimtmetį mini trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija, buvo nuspręsta, kad kiekviena jų svetur parodys tris geriausius savo pastatymus – operą, baletą ir nacionalinį veikalą. Pirmiausia, gegužę, sulauksime estų gastrolių. Jie parodys Richardo Wagnerio operą „Tanhoizeris“, Eduardo Tubino baletą „Goblinas“ ir estų kompozitoriaus Peterio Salemo baletą „Geismų tramvajus“. Latviai spalio mėnesį atveš Charles'io Gounod operą „Faustas“, Edvardo Griego baletą „Peras Giuntas“ ir latvių kompozitoriaus Jurio Karlsono baletą vaikams „Karlsonas skraido...“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Taline rodys Giuseppe's Verdi operą „Don Karlas“, Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“ ir Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“. Rygos žiūrovams – taip pat „Don Karlą, „Čiurlionį“ ir choreografo Mauro Bigonzetti baletą „Piaf“.