„Natanas Išmintingasis“: JAV ambasadą perkelti į Jeruzalę nuspręsta pačiu laiku
No­rė­da­mi dau­giau su­ži­no­ti apie Je­ru­za­lę, ga­li­te ją ap­lan­ky­ti, nu­si­pir­kę pi­gų Wiz­zair skry­dį į Iz­rae­lį, ga­li­te pers­kai­ty­ti sto­rą kny­gą apie šį mies­tą (pa­vyz­džiui, Si­mo­no Se­ba­go Mon­te­fio­re’s „Je­ru­za­lė. Mies­to biog­ra­fi­ja“), ga­li­te pa­ban­dy­ti Je­ru­za­lę tie­siog įsi­vaiz­duo­ti, kai va­žiuo­ja­te per Vil­niaus mi­kro­ra­jo­ną, pa­va­din­tą jos var­du, ar­ba ga­li­te pa­si­žiū­rė­ti Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos tea­tro spek­tak­lį „Na­ta­nas Iš­min­tin­ga­sis“, pa­sta­ty­tą bend­ra­dar­biau­jant su tea­tru Uto­pia. Grei­čiau­siai vi­sais at­ve­jais, iš­sky­rus ke­lio­nę per Vil­niaus mi­kro­ra­jo­ną, Je­ru­za­lė at­sisk­leis kaip ju­daiz­mo, is­la­mo ir krikš­čio­ny­bės su­si­kir­ti­mo taš­kas.

Gintaro Varno režisuotas spektaklis tikrai nėra pažintinis turas po Jeruzalę. Gili religijų susikirtimo analizė irgi praslysta pro šalį – čia nėra nei išsamios religinių karų istorijos (teatro scenoje ji, ko gero, būtų nuobodi), nei kritinio žvilgsnio į religinę nesantaiką, nei svarstymų, kaip religiniai skirtumai ir panašumai pasireiškia kasdienybėje... Varnas žiūrovams siūlo utopiją. Tai humanistinė utopija.

Kai 2017 m. sausį Lietuvos kultūros taryba paskelbė teatro srities konkurso rezultatus, paaiškėjo, kad spektaklio „Natanas Išmintingasis“ projektas iš beveik pusantro šimto pasiūlytų teatro idėjų surinko daugiausia taškų (tiesa, buvo teikiamas jau ne pirmą kartą). Nors nežinome, kokie būtent privalumai lėmė Kultūros tarybos sprendimą, tačiau bent jau vienas iš jų, manau, akivaizdus, nes vokiečių filosofo, meno kritiko, dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo 1779 m. parašytos pjesės tema yra religinė tolerancija.

Štai – dabar galime aptarti islamofobines Lietuvos visuomenės nuotaikas, itin suaktyvėjusias dėl terorizmo Europoje ir kitur, reakciją į pabėgėlius, prisiminti Holokausto Lietuvoje istoriją, pagalvoti, ar dažnai žodį „žydas“ girdime tariamą su paniekos gaidele ir t. t. JAV ambasadą perkelti į Jeruzalę Amerikos prezidentas nusprendė pačiu laiku – vos savaitei likus iki „Natano Išmintingojo“ premjeros. Tad kilę neramumai dar labiau padidino spektaklio aktualumą (kodėl kūrybinė komanda iki šiol nepadėkojo Trumpui twitteryje?).

Spektaklis egzotiškas – Dainius Svobonas scenoje virsta Egipto sultonu Saladinu, Eglė Špokaitė – jo seserimi. Vainius Sodeika (arba Arnas Ašmonas) nugrimuotas taip, lyg būtų arabiško gymio, nors pirmiausia jis pasirodo kaip riteris tamplierius.

Saulius Čiučelis vilki dervišo (asketiškai gyvenančio musulmono) drabužius. Vytautui Anužiui kartu su pagrindiniu vaidmeniu atiteko žydiška Natano skrybėlė, o Jovitai Jankelaitytei – jo dukters vaidmuo. Lietuvoje jau atsiranda spektaklių, kuriuose galima pamatyti tikrus mums vis dar egzotiškų kultūrų atstovus (pavyzdžiui, spektaklyje „Dreamland“), todėl „Natano Išmintingojo“ kultūrinis „maskaradas“ gali atrodyti šiek tiek juokingas, net naivus.

Apskritai kultūrinius ir religinius skirtumus spektaklyje iš esmės liudija tik kostiumai ir Lessingo tekstas. Aktoriai savo personažų tapatybę kuria atskleisdami bendražmogiškas jų savybes, o ne kultūrines ar religines keistenybes (palyginkime – spektaklyje „Išvarymas“ Tadas Gryn stipriai pašiepia, ironizuoja indą Azimą). Tokia vaidybos kryptis turbūt natūraliai išaugo iš humanistinės Lessingo pjesės ir (tikriausiai nesuklysiu sakydama) iš režisieriaus Varno bei kitų spektaklio kūrėjų pasaulėžiūros.

Scena iš spektaklio "Natanas Išmintingasis".Donato Stankevičiaus nuotraukos

„Natanas Išmintingasis“ – estetiškai švarus, harmoningas pastatymas. Scenos centre – milžiniška knyga su viduramžiškomis iliustracijomis, su senoviniais raštais. Vartydami didžiulius jos lapus, aktoriai keičia scenovaizdį. Scenos grindys – tai šachmatų lenta, simboliškai atspindinti trijų religijų rungtynes dėl pranašumo (scenografas – Gintaras Makarevičius).

Spektaklyje Lessingo dramos personažai suskyla. Įeidami į sceną, aktoriai atsineša ir pastato istorinius savo personažų kostiumus (dailininkas – Juozas Statkevičius), tada, padėję galvas ant jų, pažvelgia publikos pusėn ir atsiskiria nuo šių atributų, įgavę jau visai kitokį pavidalą. Pavyzdžiui, Sodeika, palikęs viduramžišką riterio tamplieriaus kostiumą, pasirodo vilkėdamas rūbais, primenančiais šiuolaikinio kario uniformą. Be to, kartais kai kurie personažai virsta dailininkės Julijos Skuratovos lėlėmis ir šešėlių pavidalu keliauja per dykumos peizažą.

Personažų tapatybė spektaklyje suskyla ne tik vizualiai, tiksliau tariant, kiekvienas iš jų, patiems Lessingo istorijos personažams netikėtai, tampa daugiasluoksnis. Pasirodo, krikščionis yra arabų kilmės, žydė – mišrios šeimos atžala ir t. t. Tarsi dramos personažai būtų kaip tie keturi (Vaidas Maršalka, Gintautas Bejeris, Edgaras Žemaitis, Andrius Gaučas) spektaklio aktoriai, kurie vienoje scenoje vaidina musulmonus, kitoje – krikščionis, trečioje – judėjus. Lessingas savo pjesėje skirtingų religijų atstovus susiejo giminystės ir kraujo ryšiais, galbūt norėdamas priminti, kad judaizmas, krikščionybė ir islamas iš tikrųjų turi bendrą pamatą.

Varnas savo spektaklį vadina utopine drama. Vis dėlto žanrinė „Natano Išmintingojo“ tapatybė nėra aiški. Iš pradžių tarsi turima pretenzijų į rimtą filosofinę dramą, tačiau vėliau nevengiama komiškų scenų. Pavyzdžiui, visas tviskantis Patriarchas (Liubomiras Laucevičius) simbolizuoja krikščionių „vyresnybės“ pomėgį prabangiai gyventi ir aktualumo neprarandančią neapykantą kitatikiams (jei krikščionių vaiką užaugino žydas, reikėtų ne padėkoti jam už vargą, bet pasmerkti už mirtiną nuodėmę). Vis dėlto kai kurie spektaklio epizodai komiški dažniau dėl to, kad aktorių vaidyba „nelimpa“ prie senoviško pjesės teksto. Jie irgi pagyvina spektaklį, bet aktoriai tarsi prisibijo sukelti žiūrovų šypsnį. Spektaklis krypsta melodramos link, o tokio kelio gale laukia happy end. Kai filosofinis pjesės krūvis jau išblėsęs ir belieka siužeto (giminystės) siūlus suvyti į kamuolį, susidaro įspūdis, kad spektaklio kulminacija įvyko jau pirmos dalies pabaigoje, Natanui (Vytautas Anužis) pasakojant parabolę apie tris žiedus, – taip jis atsako į sultono klausimą, kuri religija iš trijų yra tikroji. Jau tada nuskamba moralas – nesvarbu, kuri religija tikresnė, svarbu, kad visos religijos sugyventų tarpusavyje ir kiekviena skleistų gėrį. Finale ši mintis tiesiog pakartojama.

Scena iš spektaklio "Natanas Išmintingasis".Donato Stankevičiaus nuotraukos

Atrodo, spektaklio kūrėjai seka pasaką ir klausia, ar žiūrovai ja tiki. Ar šios trys religijos gali taikiai sugyventi? Ar žmonės gali būti geri, nepriklausomai nuo jų tikėjimo? Ar jie sugeba pripažinti, kad nė viena iš religijų nėra išrinktoji – tikresnė, teisingesnė už kitas? Kitaip tariant, kodėl apskritai reikėtų žmogų vertinti pagal jo tikėjimą?

Jau ne pirmą dešimtmetį socialinė psichologija, tarpkultūrinė komunikacija, kitų sričių mokslas nagrinėja moralinės atskirties (moral exclusion) fenomeną. Kadangi esame linkę klasifikuoti (tą daryti puikiai padeda stereotipai), dalis žmonių atsiduria mūsų moralinių vertybių, kultūrinių normų ir supratimo apie sąžiningumą ribų. Morališkai atskirtieji paprastai laikomi menkesniais, netikusiais, todėl kenkti jiems ar juos išnaudoti tarsi priimtina, netgi teisinga (1). Pasaulio istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai kito tikėjimo, kitos tautybės, kitokios odos spalvos ar lytinės orientacijos žmonės patyrė smurtą, pažeminimą, panieką. Deja, tai būdinga ir šių dienų kasdienybei. Juk dažnai juos priskiriame kuriai nors kategorijai, susidarę klaidingą įspūdį pagal Zodiako ženklą, veido bruožus, rašyseną, šukuoseną ir pan. – taigi pagal vieną (net ne charakterio) savybę. Beje, ir Lessingo pjesės finale visi susidraugauja anaiptol ne todėl, kad suprato religinių vaidų daromą žalą, o todėl, kad išsiaiškino esantys giminės, susieti kraujo ryšiais.

Nemanau, kad visiems žiūrovams patinka pasakos teatre, kaip ir ne visiems priimtini žiaurūs šiuolaikinės realybės vaizdai. Gintaro Varno „Natanas Išmintingasis“ visai nepanašus į spektaklį, provokuojantį kurios nors religijos atstovų nepasitenkinimą ar audringą publikos reakciją. Bet jis suteikia progą kiekvienam, ramiai sėdinčiam žiūrovų salės prieblandoje, individualiai apmąstyti savo vertybes, tikėjimą, o į religinės priešpriešos problemas pasigilinti gal net labiau, negu tai daroma scenoje.

(1) Susan Opotow. Moral exclusion and injustice: An overview. Journal of Social Issues, 46(1), 1990, 1–20. Prieiga internete http://dx.doi.org/10.1111/j.1540–4560.1990.tb00268.x