„malalietkos“ išpažintis: mamai nepatiko gausios sekso scenos
Vil­niaus kny­gų mu­gė­je pa­si­tik­ta Vir­gi­ni­jos Kul­vins­kai­tės de­biu­ti­nė pro­zos kny­ga „kai aš bu­vau ma­la­liet­ka“. Per pri­sta­ty­mą nu­dė­tas vi­di­nis fi­lo­lo­gas, iš­ki­lo mas­tur­ba­ci­jos, sek­so sce­nų. Su­pran­ta­ma, kal­bo­se. 

Iš pradžių įveiktas autorės susidvejinimas. Pasak knygos redaktorės rašytojos Danutės Kalinauskaitės, V. Cibarauskė yra kritikė, V. Kulvinskaitė – poetė, rašytoja, o feisbuke jos aktyvios abi, tarpusavyje diskutuoja, ginčijasi.

Pirmąją prozos knygą rašiusi paraleliai su disertacija. Kai ryte gana anksti pavargdavo nuo akademinės kalbos, popiet imdavosi rašyti „ką nori“. „Tad galima sakyti, kad Kulvinskaitė daro, ką nori, o Cibarauskė – ką reikia daryti, kad išgyventum. Susidvejinimas man problemų nekelia. Mugėje esu Kulvinskaitė“, – tikino „malalietkos“ autorė.

Skandalo nebus

Redaktorei rankraštį įteikusi kaip novelių, pasakojimų, istorijų rinkinį. Be aiškiau apibrėžto žanro. Redaktorė jį apibrėžė: vientisa didelio teksto plėtotė, tad – romanas. Šiuolaikinis, nedidukas. „Perskaičiau apie drąsią, atvirą merginą, turinčią gerą humoro jausmą“, – dalijosi įspūdžiais D. Kalinauskaitė.

Rašymų apie dešimtąjį dešimtmetį tėvas Rimantas Kmita teigė, kad romano pasakotoja, bręstanti ir niekaip nesubręstanti, jam primena poetės Neringos Abrutytės lyrinę heroję, kuri žaidžia nebrandumu, paaugliška ekscentrika.

Virginija Kulvinskaitė. Knygos "Kai aš buvau Malalietka" pristatymas. Danutė Kalinauskaitė ir Rimantas Kmita.

Arba Liūnės Janušytės (1909–1965) „Korektūros klaidą“, kurios autorė, gavusi valstybės stipendiją, aprašinėjo savo santykius su juodaodžiais Paryžiaus meilužiais. „Tik Virginija savo romanu, ko gero, tokio skandalo nesukels“, – spėjo devyniasdešimtinių tėvas.

Knyga galbūt ir turėjusi tam tikrą terapinį poveikį, tačiau dalis reikšmingų gyvenimo įvykių literatūros tekste nustojo šokiruojamų galių.

Išgąsdino savo mamą

Romano įvykiai, atviresnės scenos, gali būti priskirti pačiai autorei, ypač kai pasakojama pirmuoju asmeniu – baiminosi D. Kalinauskaitė. V. Kulvinskaitė nesibaimino. Užsigrūdinusi dar tais laikais, kai pradėjo rašyti kritinius straipsnius į „Literatūrą ir meną“ ir sulaukdavo negailestingų komentarų.

Dabar nepriklausanti jokiai institucijai. Tai išlaisvina, galinti kabėti, ką tinkama. O dėl atvirumo... Norėjusi rašyti taip, kaip realiai atsitinka. „Visi masturbuojasi, na, bent jau dauguma, – statistikos ėmėsi V. Kulvinskaitė. – Visi patiria nesėkmių, nutikimų. Kažkodėl turime teisingos merginos, moters, rašytojos etaloną. O kai masturbuojasi personažai vyrai, esą, taip atskleidžiamos jų dvasinės kančios.“

Virginija Kulvinskaitė. Knygos "Kai aš buvau Malalietka" pristatymas. Danutė Kalinauskaitė ir Rimantas Kmita.

Nesistengė vaizduoti perversijų, bet ir necenzūravo savęs. „Suprantama, personažas turi daug mano bruožų, pakartoja daug mano biografijos faktų, bet ne tik“, – teigė knygos autorė.

Jos mamai nepatiko pernelyg dažnos sekso scenos. Aišku, nepatikėjusi, kad dukra rašanti apie save. „Mamos visada geresnės nuomonės apie savo vaikus“, – pridūrė V. Kulvinskaitė.

Autobiografija – kalboje

Knyga kaip dvasinis nuotykis jį patyrusiam autoriui paprastai padeda ką nors daugiau suvokti apie save. V. Kulvinskaitė supratusi tai, kad jos dešimtojo dešimtmečio Vilnius ir paauglystė praėjo. „Sugebėjau ją atskleisti, tačiau ar ko pasimokiau – nedrįsčiau tvirtinti“, – sakė rašytoja.

Knyga galbūt ir turėjusi tam tikrą terapinį poveikį, tačiau dalis reikšmingų gyvenimo įvykių literatūros tekste nustojo šokiruojamų galių.

R. Kmitai romano kalba tapo viena didesnių intrigų. Kūrinyje daug „žostko“ žargono, bet pasakotoja bręsta, intelektualėja ir pamažu pradeda kalbėti taisyklingai. Leidykla „Kitos knygos“ nepaisė neleistinos leksikos, nekreipė dėmesio į didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Todėl ir redaktorei nereikėjo daužyti galva sienos, dėti žodžius į kabutes, kursyvinti.

„Keičiasi pasakotoja, keičiasi ir jos kalba. Bet svarbu, kad ji atėjusi iš visai normalios šeimos. Ne kokia autsaiderė, keistas vaikas, maištininkė. Pasakojau įspūdžius, kurie kyla gyvenant tam tikrose aplinkybėse, – aiškino rašytoja. – Jei reikėtų pasakyti, kas knygoje labiausiai autobiografiška, tai būtų pati kalba. Dažnai keikiuosi rusiškai, vartoju slavizmus. Norėjosi rašyti taip, kaip kalbu. Ta kalba man padėjo pajusti veikėjos daugialypiškumą.“

V. Kulvinskaitė teigė, kad pradėjusi rašyti fragmentus, kurie po truputį ėmė sietis, ji nesiekė įgyvendinti kokio nors literatūros sumanymo. Tiesiog pasakojusi istorijas. Ir taip, kaip jas perteiktų žodžiu.

Knyga „kai aš buvau malalietka“ skaitosi lengvai, smagiai. Pakanka pirmojo skyriaus, kad atsiskleistų autentiškos kalbos, apskritai – autentiško įvykių vaizdavimo – siekis, krasnūchos paauglių žavesys. Ir – ko tikėtis toliau. Čia, suprantama, esama ir pavojaus, ar po trisdešimt puslapių gyvenimo atpasakojimas nepabos, išliks intriga. Žiūrėsim. Tik įdomu, ką apie knygą mano V. Cibarauskė?..