#LŽdublis. Aktorystė – tai kažkoks toks sadistinis malonumas
Pa­uli­na Tau­jans­kai­tė – tea­tro ir ki­no ak­to­rė. At­li­ko pa­grin­di­nį vaid­me­nį ne­se­niai pa­si­ro­džiu­sia­me  fil­me „Pe­lė­dų kal­nas“. “In­te­li­gen­tiš­kiau­sia tarp drau­gių, gra­žuo­lė, drą­si, kiek ci­niš­ka, per­se­kio­ja­ma komp­li­men­tų apie gra­žiau­sias Kau­no ko­jas“ – tai gim­na­zis­tė Ri­ta – P. Tau­jans­kai­tės per­so­na­žas. Ji taip pat vai­di­na Os­ka­ro Kor­šu­no­vo spek­tak­liuo­se, kar­tais fil­muo­ja­si rek­la­mo­se. Šiek tiek ci­niš­ka, bet la­bai gy­va ir nuo­šir­di. #LŽdub­lis pri­sta­to:

– Išėjus vaidinti į kiną, nesijautei išdavusi teatro?

– Ne, visiškai tokio jausmo nėra. Man kine labiau patinka vaidinti negu teatre.

– Kodėl?

– Nes teatre ypač, jei yra didesnė scena, turi truputi perdėti. O kai truputi perdedi, viduje nesijauti toks tikras.

Kai vaidini kine, labiau įsijauti. Tarkim, vieną kadrą filmuoji kokias dvi valandas. T.y. dvi valandas esi toje pačioje emocijoje, ji iš tikrųjų užvaldo. Nebereikia tiek pushint, kad suvaidintum, nes jau dvi valandas esi pasinėręs. Kažkoks tikrumo momentas atsiranda ir man tai ir yra stebuklas.

Panašus jausmas aplanko ir kameriniuose spektakliuose. Pavyzdžiui, vakar aš vaidinau kamerinį „Šokis Delhy“ ir mane aplankė tas stebuklas. Mane pagavo emocija – net purtės rankos.

Aktorystė – tai kažkoks toks sadistinis malonumas. Man gi buvo negera, man drebėjo rankos, bet tai, jog sugebėjau tą patirti – va čia tas stebuklas.

– Kaip ilgai reikėjo laukti to įsijautimo ir pasiruošimo skandalingai „Pelėdų kalno“ scenai, apie kurią visi labai daug kalba: Stalino mirtis, kino teatras...

– O kaip jūs įsivaizduojate pasiruošimą? Įsivaizduojate, kad aš namie repetavau?

– Nelabai įsivaizduoju, kaip tai vyksta.

– Jaudinausi dėl tos scenos. Susitikau draugę ir papasakojau jai apie tą sceną. Tada valandą pasišnekėjom: kad čia tik vaidyba, kad čia toks darbas, kad iš tikrųjų būsiu ir su kelnytėm, ir su gietrytėm, – taigi tik vaidinsiu.

Tik kalbantis išsisprendžia problemos. Tuomet supranti, kad ir kitam žmogui panašių bėdų kyla, o kai supranti tą bendrumą, tada ir tampa lengviau.

Be to, aš vaidinau su Aidu (Jurgaičiu – red. past.). Aš su Aidu bendrabutyje, viename bloke, gyvenome kartu pirmuosius akademinius metus: ir valgydavom kartu, ir tualetas mūsų vienas. Tad mes esame artimi ir nejaučiau tokios didelės baimės.

Man atrodo, kad ir pats režisierius bandė raminti: „Paulina, nesinervuok. Čia ta scena...“ Jis žino, kad tokios scenos pakankamai sudėtingos, ypač moteriai. Lietuvoje gi gausu stereotipų ir po tokių scenų vos ne kalė tampi. Vis dėlto pamatęs pirmą dublį jis suprato, kad viskas gerai, kad perėjom tą nejaukumo ribą.

– Spektakliuose irgi tenka dažnai vaidinti meilę, intymesnes scenas, bučiuotis?

– Tam nereikia mokytojų. Ar jums reiktų mokytis bučiuotis? Nereikia. Reikia tik turėti drąsos išdrįsti bučiuotis, kai į tave žiūri penkiasdešimt žmonių. Tai drąsos klausimas. Žinojime vardan ko tu bučiuojasi.

– Kada pirmą kartą pasibučiavote prieš žiūrovą, prieš kamerą?

– Mano pirmas susidūrimas su kamera buvo gal po kelių mėnesių akademijoje – „Ežio“ reklama. Buvau viena iš masuotės dalyvių: buvo toks gal kelių sekundžių kadras, kur aš ten einu ir kažką sutinku ir mes pasibučiuojame bei einu toliau. Tai va, tada ir buvo tas pirmasis kartas... buvo siaubinga. Prisimenu, kad nejutau kameros, vis atsitrenkdavau į operatorių. Man buvo taip gėda.

– O bučiuoti reikėjo nepažįstamą vaikiną?

– Daug ten bučiavau. Tikrai, gal penki buvo.

– Kodėl kinas? Kodėl teatras? Kaip išvis atsidūrėte akademijoje?

– Aš nuo mažumės esu toks „išbarstytas“ vaikas – labai daug ką dariau: ir sportavau, ir grojau, ir šokau, ir mokiausi visai gerai. Visokius būrelius lankiau... Ir visur visai gerai sekdavosi.

Muzikos mokykloje buvome pradėję kalbėti apie pasiruošimą stoti į konservatoriją, baleto būrelyje taip pat planavome dėl Čiurlionio mokyklos, o sporto trenerė norėjo olimpiadai mane ruošti. Ir aš nesugalvojau jokios specialybės, kuri taip viską aprėptų, o teatras yra toks tarpdisciplininis dalykas, kur gali ir pašokti, ir padainuoti, ir pavaidinti, ir kostiumus kurti.

– Tikriausiai, mokykloje buvai „ta populiari“ mergina?

– Oi labai įdomiai buvo. Dviese su drauge buvome geriausios mokyklos šokėjos – ale balerinos. Bet aš iš Kėdainių ir ten šokdavome tik baleto būrelyje, kuris toli gražu nebuvo labai profesionalus. Tiesiog keliskart per savaitę eidavome į tą baleto būrelį ir mus vadino „mokyklos balerinomis“. Tipo tokios šiek tiek keistuolės, tokios va tokios va.

– O tėvai, ar palaikė tavo norą siekti aktorės karjeros?

– Ne, iškart po mokyklos norėjau stoti į aktorinį, bet jie nepalaikė. Tada įstojau į archeologiją, pusę metų pasimokiau ir mečiau. Ir tada jau pagalvojau: „Velniop, reikia pabandyt į tą aktorinį, kaip bus taip bus.“

– Ką sakė tėvai, kai pasakei, kad „metu archeologiją ir einu į Teatro akademiją“?

– Nieko nesakė, matyt, jau pradėjo taikytis su ta mintimi. Aš toks žmogus, kuriam beprotiškai sunku daryti kažką, ką, tarkim, aš suvokiu, kad reikia padaryti, bet aš nenoriu. Ir man tas „labai nenoriu“ būna toks didelis, kad jau geriau su pasekmėmis susitaikysiu, negu darysiu, kaip aš nenoriu.

– Neturi mažybinio vardo, pravardės?

– Tėtis būdavo prigalvoja: „Kukuškina“ vadindavo. Močiutė ir tėčio sesuo mane vadina Ninyte.

– Kodėl?

– Man atrodo, kad aš pati save Nina vadindavau būdama maža. Sakydavau, kad aš Ninytė.

– Pradėjus siekti aktorystės tėvai ar močiutė neperspėjo: „Ninyte, kaip tu? Taigi reikės bučiuotis prieš kamerą?“

– Ne. Babytė prisiminė skaitytus žurnalus, kur rašyta, kad aktoriaus profesija labai sunki, visi depresijomis serga.

– Bet tame yra tiesos?

– Taip. Man tikrai aktoriai atrodo nelaimingi žmonės.

– O tu?

– Kovoju. Tikrai yra su kuo kovoti.

– Kaip tie keturi metai akademijoje? Turbūt, irgi buvo labai daug pakilimų ir nuopolių? Girdėjau tokį pasisakymą, kad labai daug panelių, ypač jautresnės, švelnesnės prigimties, neatlaiko.

– Labai sunku. Pavyzdžiui, archeologijos studijose padarai darbą – gauni pažymį, padarai darbą – gauni... Akademijoje viskas ne taip viskas vyksta. Aš pirmus dvejus metus tikrai dariau viską, ką man sakė dėstytojai. Nes jie yra tokie autoritetai. Kai pirmą kartą stovėjau prieš Meškauską, Koršunovą, jaučiausi kaip į kokį Hogvartsą (magų mokykla iš „Hario Poterio“ knygų) patekusi.

O jie kalbėjo apie tokius dalykus... sielas. Sakė čia reikia lašiuką nuridenti, ten reikia jausti, kaip jis rieda. Galvojau, kad mes burtų mokomės. Tikrai. Apskritai teatre yra sektos elementas, tarsi turi kažką paaukoti. Pavyzdžiui, pirmame kurse pasakė: „Jeigu nori būti aktorius, pamiršk, kad vyrą ar žmoną turėsi, kad vaikų turėsi. Tu turi rinktis arba teatras, arba šeima.“

Ir tai žiauriai kerta per galvą. Akademijoje buvo man sunkiausi metai gyvenime.

– Kas buvo sunkiausia?

– Teko skiri labai daug laiko. Viena tapytoja pasirinko modulį/paskaitą Teatro akademijoje ir sako: „Pažiūrėjau jūsų tvarkaraštį, ten nuo pirmadienio iki penktadienio viskas surašyta, nuo pat ryto iki dešimtos vakaro. Ir ką, jūs, visas taip penkias dienas ir dirbat?“ Atsakau: „Ne, mes ne penkias dirbame, mes šešias ir sekmadienį bent jau pusę jo tai tikrai.“

Aš iš tikrųjų neturėdavau laiko pavalgyt... tikrai. Tiesiog neturėdavau. Akademijoje tu nebeturi hobių. Nėra laiko. Nėra laiko normaliai išsimiegoti. Ir tuomet žiauriai taupai laisvą minutę. Jei turi, pavyzdžiui, dvi laisvas valandas, neskaitysi knygos ar filmo nežiūrėsi, o miegosi.

– Ar akademijoj daug draugų ar daugiau konkurencijos?

– Tarp vaikų? Ne, bet konkurencija savaime atsiranda. Aš nemanau, kad ji ten stipresnė ar labiau išreikšta negu kitur.

– Ar daug liko draugų iš akademijos?

– Labai keistas santykis. Aš taip ir nesuradau žodžio, kaip juos vadinti. Jie yra kursiokai ir tai nurodo, kad mes labai daug išgyvenę kartu. Mes nuo devynių ryto iki dešimtos vakaro būdavom kartu, mes visose bėdose – kartu, o kaip žinot, bėdos apjungia.

Galbūt, aš tų žmonių, kaip draugų, nesirinkčiau dėl jų charakterio savybių, bet taip atsitiko, kad jie papuolė į mano ratą. Jie kaip kokie pusbroliai, pusseserės. Labai įdomus santykis su kursiokais.

– Girdėjau, kad tie, taip vadinami autoritetai, truputi manipuliuoja, galbūt, kaip kokias šaškes stumdo. Man įdomu ar tu, kai įstojai į akademiją galvojai, kad, galbūt, tau reikės miegot su režisieriumi?

– Aš pakankamai tvirtą poziciją turiu, kad nemiegočiau. Bet nemiegočiau ne dėlto, kad režisierius. Jeigu aš įsimylėčiau savo režisierių, aš su juo ir miegočiau. Aš žinau, kad aš nemiegu, kai neįsimyliu.

Iš kitos pusės, tai žinoma jaučiau. Per dainavimo egzaminą dėstytoja klausia: „Tai kaip ji padainavo?“ „Nu, tai ji graži“, – sako autoritetai. „Bet tai kaip padainavo?“ „Graži.“

Ir aš žinau, kad dauguma vaidmenų gavau, nes esu aukšta ir kūda. Mes esame tokios dvi kursiokės. Tai mes visur ir gauname vaidmenis. Mes atitinkame tą standartinį grožio suvokimą.

– Kai stojai į akademiją žinojai?

– Man vyrai visada buvo toks pakankamai nuspėjamas dalykas. Labai keista, kad juos kažkaip labai paprastai galima palenkt.

– Gyvenime tai padeda?

– Dabar stengiuosi to nedaryti. Aš turiu tokį vidinį tikslą – stengiuosi nemeluoti. Ir tai yra sunku, nes kai nemeluoji, prarandi ramybę. Mes, pavyzdžiui, lietuviai turime tą būdo bruožą: geriau patylėk. Kam kelt šumą? Geriau patylėk. Kam kelt šumą?

Šumą reikia kelti, kad kažkas pasikeistų. Taip, kol viskas keisis bus neramu, bet jeigu patylėsime, tai niekas nesikeis, tai bus stagnacija. Stagnacija negerai. Turi nuolatos keistis.

– Tavęs niekas nevadino konfliktiška asmenybe?

– Vadino, visą laiką liepė su charakteriu susitvarkyti.

– Kaip dažnai esi girdėjusi „tu gal patylėk“?

– Nežinau, bet būdavo tokių situacijų, man liepdavo susitvarkyt su savo charakteriu. Ir tai nėra absoliuti netiesa, man reik pasitvarkyt. Aš esu kategoriška, pakankamai arši.

– Turbūt namų šeimininke negalėtum būt?

– Galėčiau.

– Su tokiu charakteriu, tokiu veržlumu į namų šeimininkes?

– Taip

– Kodėl?

– Man žiauriai gerai namie, niekur man nėra taip gerai, kaip namie,. Aš turiu tokią baimę, kad turėsiu kažko laukti ir tuo metu neturėsiu, ką veikt. Pavyzdžiui, ateičiau anksčiau ir man reiktų dešimt minučių laukti, aš nežinočiau, ką man veikti tas dešimt minučių. Gal man reiktų turėti kažkokių įnagių, kad aš turėčiau, ką veikt, tarkim, megzti. O namie turiu visus savo įrankius, tai galiu nuolatos ką nors veikti. Man patinka namie. Mane namai kažkaip įkvepia.

Nežinau, nesu bandžius namų šeimininkės kelio, bet dabar man labai trūksta gyvenime ramybės. Todėl man žiauriai gerai namie pasibūt.

– Aktorystė – profesija ar labiau gyvenimo būdas?

– Kaip pats susikuri: yra ir tokių, ir tokių aktorių. Yra tikrai tokių, kurie profesiškai sugeba į tai žiūrėti. Man gal dar nepavyksta. Aš norėčiau mokėti taip, bet man dar neišeina..

Tarkim, jei šiandien vakare spektaklis, tai taip, aš nuo ryto jau galvosiu apie blogus dalykus. Aš save emociškai nuteikinėju, ko nereikėtų daryti, bet man kol kas kitaip neišeina. Gal du kartus pavykę, kad prieš spektaklį nieko nejaučiau.

– Koks tavo mėgstamiausias eilėraštis?

– Vienas yra skaičius du

Yra skaičius trys yra skaičius keturi ir visi kiti yra skaičiai,

O tas kur po jų – jau neskaičius

Va juo, asiliuk,

Visą mielą gyvenimą ir skaičiuoju.

Donaldas Kajokas

– Spektaklio pabaigoje, išeini į sceną – nusilenki, žmonės ploja, atsiranda pripažinimo jausmas. Nors ir momentinis jausmas, bet jis gi yra...

– Ar yra džiaugsmas, kai eini nusilenkti? Čia toks klausimas?

– Turiu omeny pasitenkinimą savu darbu.

– Turi labai daug kas sutapti. Kartais žmonės sako, o koks fainas spektaklis, žiauriai gerai. Bet tu viduje jauti, kad melavai, kad nebuvo gerai. Ir tada labai keistai jautiesi ir tikrai nekyla džiaugsmas. Žmogus sako: „žiauriai ačiū, labai faina“, o tu jauti, kad nieko nepadarei. Tai nėra fainas jausmas. Turi sutapti. Turi pats jaustis, kad šiandien žiauriai gerai buvo. Ir kitam taip turi atrodyti.

Teatre žiauriai sunku suprasti, kaip praeina spektaklis: ar gerai, ar blogai.

– O kine?

– Kine viskas daug mažesniais intervalais, frazių yra daug mažiau. Viskas yra mažesnėmis atkarpomis ir tiksliau. Labai smagu kiekvienoje frazėje mąstyti, kodėl taip parašyta, kodėl būtent taip, kodėl tik trys žodžiai. Ir man patinka tas tikslumas. Man patinka, kai nufilmuojam – gaunu pastabą, kažką pakeičiu. Ir kai su režisieriumi sutampa požiūris į personažą. Tada būna kažkas faina, labai fainas jausmas.

Aktorė Paulina Taujanskaitė / Viktorijos Naumčik (LŽ) nuotrauka

– Galbūt, atsimenat kažkokią mėgstamiausia frazę iš filmo ar spektaklio?

– Kas kalba apie mėšlą, pats yra mėšlas. Kas kalba apie grožį, pats yra grožis.

– O nemėgstamiausias tekstas?

– Nėra tokio. Neturiu nemėgstamo teksto.

– Daug kas sako, kad prostitutę yra labai paprasta suvaidint.

– Prostitutę paprasta suvaidint? Galbūt, tą štampinę. Kokia yra prostitutė? Įsivaizduoju pijokę prostitutę, kuri atsijungusi ir jai vienodai, kas vyksta. Įsivaizduoju vargšę motiną, kurios vaikas serga ir kuri labai nenori to daryt, bet neturi kito varianto. Įsivaizduoju moterį su sutrikimu, kuriai žiauriai patinka tiesiog mylėtis, o ji dar ir gauna pinigų už tai. Jau tris įvardinau, o čia prigalvoti galima belekiek tų prostitučių. Tai kurią vaidinti? Personažo esmė: kodėl, kas, kaip, kodėl ji tokia tapo?

Aktorė Paulina Taujanskaitė / Igno Lukoševičiaus (LŽ) nuotrauka

Aktorė Paulina Taujanskaitė / Igno Lukoševičiaus (LŽ) nuotrauka

– Ar yra kažkas ko nedarytum kine/scenoj? Gali nusirengti prieš kamerą?

– Galiu. Bet turiu tikrai patikėti režisieriumi. Nėra lengva nuogais papais makaluot, net jeigu n-tąjį kartą tai darai. Čia yra intymi zona ir tu turi patikėti tuo režisieriumi. Kartą vaidinau lavoną, tai tiesiog gulėjau ant stalo visiškai nuoga ir nejudėjau. Po šito jaučiausi kaip išprievartauta, nes aktorine prasme aš nieko nedariau, mano užduotis buvo nedrebėti. Tikrai jaučiausi tragiškai blogai. Tragiškai blogai, kad sutikau, mane įkalbėjo. Aš save kaltinau, kaip aš tokia silpna buvau, kad mane įkalbėjo. Aš pati nesuprantu, kodėl.

Bet čia ir yra tas #MeToo dalykas. Taip, buvau durna, pati sutikau.

Kalbant apie #MeToo, tai labai panašu į keliavimą autostopu. Sustabdai mašiną ir sustoja maniakas, tave išprievartauja. Tu jį apkaltini, kad tave išprievartavo. O visuomenė: „Bet pati stabdei, o ką?“ Taip, bet, kad stabdžiau, tai nereiškia, kad dabar tu gali savo penį kišt į mane. Aš tiesiog stabdžiau tam, kad tu nuvežtum mane.