„Kompaktas“: meno hitai ir jų garso takeliai
Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je iki bir­že­lio 17 die­nos veiks par­oda „Ko­lek­cio­nuo­jant hi­tus“. Jo­je ro­do­mi kū­ri­niai iš „Lew­ben Art Foun­da­tion“ ko­lek­ci­jos ir spe­cia­liai jiems su­kur­ti mu­zi­ki­niai gar­so ta­ke­liai.

Muziką pagal Patricijos Jurkšaitytės „Paskutinę vakarienę“ kūrė Andrius Mamontovas. P. Jurkšaitytės nutapytas Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ motyvas yra scenografija, o A. Mamontovo muzikinė interpretacija – šios scenos garso takelis. „Buvo labai įdomu pamatyti parodą. Atlikėjas man neskambino, nesitarė. Paauglystėje mūsų keliai buvo susidūrę. Maldavausi po miestą su etiudniku. A. Mamontovas, pačioje grupės „Foje“ pradžioje, vaidino dramos būrelyje. Mes ten ateidavome slapta parūkyti ir jų pasižiūrėti, – prisiminė P. Jurkšaitytė ir pridūrė: – Darbas gimsta vienumoje. Paskui pradeda savarankiškai gyventi ir inspiruoja kitą menininką.“

„Kokia populiarumo forma geriausia? Sunku pasakyti. Kai kūrinys tampa labai populiarus, regis, praranda meninę vertę.“

Poetai ir kritikai

Dainininkė Giedrė Kilčiauskienė pasirinko Vito Luckaus (1943–1987) fotografiją, jai parašė dainą „Kiek buvome verti“. Parodos kuratorės atsiuntė jai kūrinių sąrašą ir reprodukcijas. „Jas peržiūrėjau telefone – po poros nykščio brūkštelėjimų radau V. Luckaus fotografiją ir daugiau nesidairiau. Dažnai pasitikiu pirmuoju impulsu. Dabar, kai kalbėjomės su kitais muzikantais, sužinojau, kad jie taip pat buvo nusižiūrėję šią fotografiją. Vadinasi, ji – paveiki“, – mąstė G. Kilčiauskienė.

Vienuolika atlikėjų, kompozitorių, muzikinių duetų ir grupių rinkosi iš įvairių kūrinių: tapybos, fotografijos, grafikos, instaliacijų.

„O rinkomės panašiai – taigi mūsų, muzikantų, supratimas apie vizualiuosius kūrinius yra bendras, kolektyvinis, – pritarė grupės „Solo ansamblis“ narys aktorius Vytautas Leistrumas. – Muzika galėjome „pastiprinti“ meno kūrinius, suteikti jiems daugiau prasmių, atkreipti visuomenės dėmesį į juos. Jie, matyt, kalba aktualiausiomis šiandienos temomis.“

„Solo ansamblio“ nariai išsirinko Alfredo Jaaro fotografiją šviesdėžėje „Rytmečio auksas“. A. Jaaras – Niujorke gyvenantis čilietis, architektas ir filmų kūrėjas. 1985 metais jis lankėsi Serra Pelada aukso kasykloje Brazilijoje, ten sukūrė fotografijų seriją „Rytmečio auksas“. Po metų ji buvo parodyta Venecijos meno bienalėje.

„Menininkas save vadina architektu, kuriančiu meną. Jis stebi sociopolitinę aplinką, savaip ją kritikuoja. Be to, fiksuodamas dokumentiką ieško poezijos. Tai artima ir mums, nes esame ne tik muzikai, bet ir aktoriai, stebime pasaulį ir jį poetizuojame“, – pasakojo Sergejus Ivanovas.

Įkvėpė bučinys

Grupės „Freaks on Floor“ vokalistas Justinas Jarutis, įkvėptas norvegų menininko Knuto Asdamo fotografijų ir vienoje jų vaizduojamo bučinio, įrašė dainą „Give You All My Love“.

„Su kolega Roku Beliukevičiumi nuo seno vis pagalvodavome, kad būtų smagu rašyti muziką meno kūriniams. K. Asdamo darbams buvo lengva kurti. Grojame roko muziką, o vienoje jo fotografijoje draugai sėdi gatvėje, klausosi sunkiosios muzikos ir trykšta jaunatvišku revoliucingumu“, – paaiškino J. Jarutis.

„Freaks on Floor“ ir kai kurių jų kolegų kūriniai bus išleisti bei skambės per radiją. Apie projektą, į kurį sutrauktų ne tik menininkus, bet ir muzikus, parodos kuratorės ėmė mąstyti prieš keletą metų. „Norėjome pritraukti ir vizualių menų mėgėjų, ir muzikos kūrėjų bei jaunų lankytojų.

Vienuolika atlikėjų rinkosi iš 29 įvairių kūrėjų, kurių kūryba apima XIX amžiaus pabaigą, ir šiuolaikinius menininkus iš Lietuvos bei užsienio. Paroda plati, nes ja norėjome parodyti ir mūsų analizuojamo reiškinio platumą“, – kalbėjo „Lewben Art Foundation“ Lietuvos išeivijos dailės fondo vadovė Ugnė Bužinskaitė.

Parodoje galima pamatyti ir Jurgio Mačiūno, Kosto Dereškevičiaus, Prano Gailiaus, Kęstučio Zapkaus kūrinių. Išgirsti – Migloko, grupių „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“ ir kitų. Garso menininko Arturo Bumšteino muzikinis kūrinys „Lemniscate Redux“ sukurtas naudojantis Žilvino Kempino kinetinės instaliacijos „Lemniscate“ (2008) garsais: įrašytu ventiliatorių ūžimu, vėjo triukšmu, vaizdo juostos šlamėjimu. Ž. Kempino kūrinys nėra rodomas, nes menininkai pasitarė ir nutarė, kad abiem artimas minimalizmas.

Populiarumo formos

Kaip pasakojo kita parodos kuratorė Danutė Gambickaitė, ekspozicija sudaryta iš trijų dalių. Pirmame aukšte eksponuojami kūriniai, kuriuose svarbus tekstas, antrame – tie, kuriuose nagrinėjamos socialinės ir politinės temos, o trečiajai menininkų grupei buvo reikšminga raiškos forma. Per visus aukštus išdėstytos muzikinės dėžutės, kuriose galima pasiklausyti atlikėjų kurtų kompozicijų.

Rengdamos parodą kuratorės pirmiausia atrinko kūrinius iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos. Juos rinko mąstydamos apie populiarumo reiškinį.

„Atsakymų nepateikiame, tačiau keliame hipotezes ir klausiame: ar meno kūrinio vertė lygi jo populiarumui? Ar populiarumas nenužudo meno kūrinio? Ar menas gali tapti alternatyvia valiuta, kuri kartais stabilesnė už tikrąsias valiutas? Kaip menas aktualizuoja įvairias socialines problemas, arba, priešingai – galbūt pasitelktos sociopolitinės problemos yra kūrinio sėkmės garantas?“ – klausė D. Gambickaitė.

Kūriniai tampa populiarūs dėl įvairių priežasčių: vieni – dėl minėto aktualumo visuomenei, kitus įvertina kritikai ar kolekcininkai. „Aukcionų favoritas Lietuvoje – Antanas Žmuidzinavičius, dėl jo darbų labiausiai varžomasi. Helen Marten 2016 metais pelnė prestižinę Turnerio premiją, tai – reikšmingas pripažinimas menininkui. Kai 2004 metais Ugnius Gelguda pristatė seriją „Gyvenimas kartu“ apie homoseksualias poras, kilo ažiotažas.

Taip pat prisimename, kaip prieš keletą metų minia lankytojų plaukė į Nacionalinę dailės galeriją pasižiūrėti Šarūno Saukos retrospektyvinės parodos. Kultūros lauke tai buvo plačiai nuskambėjęs įvykis, – pasakojo D. Gambickaitė. – Kokia populiarumo forma geriausia? Sunku pasakyti – tai atviras klausimas. Kai kūrinys tampa labai populiarus, regis, praranda meninę vertę, nusidėvi. Taip nutinka ir daugeliui kitų populiarių reiškinių.“