„Idomenėjas“ kvies į W. A. Mozarto ir jo tėvo terapijos seansą
„Mes, ope­ros kū­rė­jai, pri­va­lo­me pa­ša­lin­ti bet ku­rią kliū­tį, truk­dan­čią su­pras­ti sce­nos vei­ka­lą. Vi­siš­kai ne­pri­ta­riu nuo­sta­tai, esą ope­ros klau­sy­to­jas tu­ri bū­ti įgi­jęs ypa­tin­gą kul­tū­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Jei sa­vo dar­bą at­lik­si­me tin­ka­mai, spek­tak­lį su­pras kiek­vie­nas“, – pa­brė­žė bri­tų ope­ros re­ži­sie­rius, „Bir­ming­ham Ope­ra Com­pa­ny“ tru­pės me­no va­do­vas Gra­ha­mas Vic­kas. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre (LNOBT) jis sta­to Wolf­gan­go Ama­deus Mo­zar­to „I­do­me­nė­ją“, spek­tak­lio prem­je­ra įvyks ge­gu­žės 31 ir bir­že­lio 2 die­no­mis.

Apie operos ateitį, savastį ir tradicijos svorį šiandien, gegužės 21-ąją, per I tarptautinį forumą „Opera rytoj“ kalbėjo muzikologė Veronika Janatjeva, operos solistė Viktorija Miškūnaitė, muzikologė Živilė Ramoškaitė, LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, operos ir dramos režisierius Gintaras Varnas. Pokalbį moderavo kultūros žurnalistė Gerūta Griniūtė.

Išduoda kompozitorių intencijas

„Idomenėjas“ Lietuvoje statomas pirmą kartą. Anot režisieriaus G. Vicko, šis kūrinys tapo simboliu, kaip operos trupės yra įspraudžiamos į šeštojo dešimtmečio operos tradiciją.

„Tie, kuriems šis scenarijus patogus, vadina tai tradicija. Tačiau tai – melas. Tik Richardui Wagneriui pirmajam atėjo į galvą išjungti šviesas teatro salėje. Anksčiau, iki XX amžiaus, spektakliai buvo vaidinami šviesoje. R. Wagneris pirmasis „paslėpė“ orkestrą – italų operoje to nenorėta daryti. Ką mėginu pasakyti? – visi, įsitvėrę tradicijos, diena iš dienos išduoda tikruosius kompozitorių tikslus. Žodis „tradicija“ tapo našta“, – pabrėžė svečias.

Anot G. Vicko, paveldą dar sunkiau nešti. „Esu 64-erių ir pats jau turiu sukaupęs tam tikros patirties. Ūmai suvokiau, kad jaučiu vidinę įtampą svarstydamas apie praeitį ir ateitį. Praeityje daug ko būta – pasiekimų, sėkmių, džiaugsmo ir laimės. Paprastai kalbant, laikau tai iš esmės bereikšmiu dalyku.

Taip, praeitis man sako, kad įžengęs į repeticijų salę puikiai susitvarkysiu. Tačiau ji nepanaikina nerimo, ar ta repeticija apskritai bus verta pastangų. Todėl siekdamas gaivesnio oro gurkšnio negaliu likti praeityje. Lygiai taip pat negalima užmigti ir ant pirmtakų laurų“, – įspėjo Birmingamo universiteto garbės profesorius.

Hugo Glendinning nuotrauka

Mozarto laukia terapijos seansas

Režisierius teigė nesutinkantis su Antonio Salieri „prima la musica, poi le parole“ („pirmiau muzika, paskui žodžiai). „Muzikos tironija kliudo operos žanrui pilnai atsiskleisti. Iš istorijos žinome, kad kompozitoriai savo veikalus pradėdavo nuo žodžių, t. y. prasmės, turinio. Kai manęs klausia, kas yra talentas, atsakau, jog tai gebėjimas perteikti ir turėjimas ką pasakyti“, – teigė G. Vickas.

Pasak jo, „Idomenėjas“ – nuostabi revoliucinė opera, tarsi W. A. Mozarto ir jo tėvo terapijos seansas. „Tėvo ir sūnaus, valdovo ir pavaldinių, Dievo ir žmonių, lyderio ir visuomenės priešprieša yra universalus mitinis dalykas. Pasaulis pasikeitė, viskas labai pagreitėjo, radosi „skaitmeninis“ bendravimas. Tačiau per tas milžiniškas permainas tėvo ir sūnaus santykis nepakito, jis yra amžinas“, – tvirtino svečias iš Jungtinės Karalystės.

Anot režisieriaus, teatro menas yra platforma, leidžianti diskutuoti, bendrauti ir atrasti bendražmogiškus dalykus. „Su savo mama kalbu kitaip, nei kalbėčiau su auklėtiniais. Išsakydami svarbiausius dalykus turime atsižvelgti į klausytoją, žiūrovą, auditoriją. Kad ir kaip jiems patinka praeitis, tradicija, visada privalome kalbėti apie dabartį“, – pabrėžė G. Vickas.