„Golden Parazyth“: kitaip nei latvių ir estų, Lietuvos menininkų valstybė nepalaiko
Va­ži­nė­jant po mu­zi­kos mu­ges Eu­ro­po­je ma­ty­ti, kaip Lat­vi­jos ir Es­ti­jos mu­zi­kan­tus pa­lai­ko jų vals­ty­bės. To trūks­ta Lie­tu­vos me­ni­nin­kams, LRT RA­DI­JUI sa­ko gru­pės „Gol­den Par­azyth“ mu­zi­kan­tas Gied­rius Šir­ka. Anot jo, Lie­tu­vo­je at­kreip­ti vals­ty­bės dė­me­sį ga­na su­nku: „Gal­būt rei­kia lai­mė­ti ko­kias nors var­žy­bas, kaip Rū­tai Mei­lu­ty­tei, kad kaž­ką gau­tum. At­si­ra­do ba­sei­nas, gal at­si­ras­tų ir įra­šų stu­di­jų.“

– Turbūt daugybę kartų girdėjote šį klausimą – kodėl jūsų grupės pavadinimas būtent toks?

G. Širka: Tikrai dažnai girdėtas klausimas. Nežinau, pavadinimas tiesiog prigijo. Reikia pasakyti, kad šiais informacijos laikais labai svarbu, kad tave rastų internete. Įvedus grupės pavadinimą į „Google“, rezultatai susiję su mumis. Jei vadintumėmės „Kava“, kaip žmonės mus rastų?

– Jus nori išgirsti tiek daug žmonių, kad bilietai visados išperkami. Ar jaučiatės esantys populiarūs?

G. Širka: Nemanau, kad mes labai populiarūs. Tiksliau, esame populiarūs tam tikroje grupėje. Mūsų kuriamas turinys protingesnis ir verčiantis mąstyti, tai nėra lengvi muzikos kūriniai, kuriuos nesunku perprasti. Visa tai skirta tam tikrai grupei žmonių, o kadangi ji didėja, labai malonu. Tai reiškia, kad žmonės mąsto, domisi, nori narplioti muzikos meną. Šiuo atveju galiu tai vadinti menu, nes į muziką sudedame visus save, iš to gyvename, esame, tai pagrindinė mūsų duona ir džiaugsmas.

– Į kokį klausytoją orientuojatės? Koks jūsų stilius?

Aurimas Vilkišius: Ilgus metus buvome identifikuojami kaip elektroninės muzikos grupė. Dabar mūsų skambesys pasikeitė, dar galima išgirsti šiek tiek elektronikos, tačiau turime gyvą grupę. Kaip kažkada gerai pasakė Giedrius, kuriame alternatyvią popmuziką.

G. Širka: Tai alternatyvus pop žanras. Mūsų muzika turi melodiją, skambesį, panašų į pop, bet dainų žodžiai ir turinys nėra lengvi. Nekartojame žodžio „meilė“ keturis kartus iš eilės ir pan. Darome kitaip ir dainuojame apie kitokius dalykus.

A. Vilkišius: Aišku, ir apie meilę dainuojame, tik kitais žodžiais.

– Po įvairių patirčių esate susiformavę, susifermentavę kaip geras vynas. Kiek metų tam reikėjo?

G. Širka: Fermentavomės 12 metų. Dabar koncertams renkamės tokias erdves kaip šv. Kotrynos bažnyčia ir pan. Su ankstesne muzika tikrai nebūtume ten nuėję, ji buvo labiau skirta šokiams, linksmesnė, greitesnė. Dabar renkamės kitokias erdves, kad muzika visiškai išsipildytų. Ji klausoma, reikalauja atsisėsti. Pastebime, kad vyresnis klausytojas, kuris anksčiau negalėjo ateiti į klubus, dabar užsuka į mūsų pasirinktas erdves, pavyzdžiui, Kongresų rūmus. Tai patogu, galima atsivesti ir visą šeimą. Mus yra net pavadinę šeimų grupe. O su Aurimu mes kartu ilgai. Vienas grojau trejus metus, o kartu pradėjome kurti 2009 m.

– Ar grupė – pagrindinė jūsų abiejų veikla?

G. Širka: Taip. Manau, kad tik genijai ir vunderkindai gali vienu metu vykdyti skirtingas veiklas ir jas puikiai atlikti. Visi kiti, jei nori ką nors daryti, kad ir drožinėti rūpintojėlius iš medžio, turi visiškai tam atsiduoti. Labai gražu, kai dailidė sėdi ir pasakoja apie medį lyg apie Dievą. Panašiai mes kalbame apie muziką, nes ji mums – viskas.

– Iš kur kilo meilė muzikai?

G. Širka: Mano tėtis, jau amžinatilsį, buvo muzikantas, baigęs Vilniaus konservatoriją, chorvedybą. Aurimo mama – muzikos mokytoja. Turbūt tai viską ir lėmė, nes matėme tokius savo šeimų lyderius. Jau nuo penkerių metų sakydavau, kad noriu būti dainininku. Matydavau, kaip mano tėtį myli žmonės, jis buvo kaimo bendruomenės lyderis, kultūros namų meno vadovas. Ir aš norėjau būti taip mylimas.

– Grupėje visi nariai turi būti išklausyti. Aurimai, ar Giedrius leidžia jums pasisakyti?

A. Vilkišius: Geras klausimas. Jis stengiasi, kad tarp mūsų būtų balansas. Mūsų nuomonės dažnai sutampa, tad man belieka tik pasiklausyti.

G. Širka: Per dešimt metų tikrai pažinau Aurimą geriau nei daug kitų žmonių. Žinau mūsų bendrą poziciją kai kuriais klausimais. Pavyzdžiui, kaip grupė, niekuomet nepasisakome politiniais klausimais, vengiame to. Stengiamės būti diplomatiški. Kai esi muzikantas, groji daugybei žmonių. Jie visi gali būti skirtingų politinių pažiūrų, socialinių sluoksnių, todėl reikia išlaikyti nešališkumą.

– Ar važiuojate koncertuoti svetur? Gal į lietuvių bendruomenes?

G. Širka: Į lietuvių bendruomenes vykstame rečiau, dažniau mus kviečia užsieniečiai. Be to, pastarųjų kvietimai kitokie. Lietuviai tarsi galvoja – ai, čia lietuvių grupė, pasiūlysime jiems nakvynę, sumuštinukų ir to užteks. Dabar renkamės koncertus, kurie naudingi ilgalaikei perspektyvai.

A. Vilkišius: Globaliai žvelgiant, gyvename globaliame pasaulyje, todėl muzikai kone nėra sienų.

– Minėjote, kad muzika yra pagrindinė jūsų veikla. Ar iš to įmanoma pragyventi Lietuvoje?

G. Širka: Kadangi esame gyvi ir neperkarę, viskas turbūt gerai. Tačiau muzikantų karjera ir visas gyvenimas – nenuspėjami. Tai nėra darbas biudžetinėje įstaigoje, kur gauni fiksuotą užmokestį, gali pasiimti paskolą. Visko būna.

Tačiau po euro įvedimo turėjome permąstyti savo modelį ir tai, kaip jis turi veikti. Anksčiau galėdavome pagroti viename mažame klube už normalią sumą, kitą savaitgalį – kitame. Dabar koncertus rengiame rečiau ir kitokius, jiems reikia labiau pasiruošti. Apskritai, norint nustebinti žmogų šiais laikais reikia daugiau pasiruošimo.

– Kurios iš lietuviškų grupių jums artimiausios?

G. Širka: Mums patinka „Garbanotas bosistas“, „Solo ansamblis“, Migloko, „Sheep got waxed“. Jaunos grupės turi kitokį požiūrį į muziką, nebedaro taip, kaip visi kiti. Galima įžvelgti Vakarų įtaką, bet nekuriama lygiai taip pat.

– Ar yra vietos toms naujoms grupėms atsirasti?

G. Širka: Taip, viskas formuojasi, matomas virsmas. Per muziką mes formuojame Lietuvos identitetą. Vakarų pasaulis ir Skandinavijos šalys, kur muzikos tradicijos labai senos, lietuvius jau pastebi ir mato, kad skambame įdomiai.

Kai mes važinėjame po Europą, muzikos muges, matome, kaip latvius ir estus palaiko jų valstybės. Ten investuojama į jaunas grupes, dalyvaujančias muzikos mugėse. Žinote, kas blogiausia? Kai matai, kad Baltarusija, Latvija, Estija susikooperavusios, nes turi biudžetą. Lietuvoje menininkams trūksta valdžios palaikymo. Galbūt reikia laimėti kokias nors varžybas, kaip Rūtai Meilutytei, kad kažką gautum. Atsirado baseinas, gal atsirastų ir įrašų studijų.