„Arbatvakariai“ – pažadas saugoti lietuvybę
Pa­sta­rai­siais me­tais spek­tak­liai-ar­bat­va­ka­riai, ku­riuos pri­sta­to „Me­no eks­pan­si­ja“, da­ro­si vis pa­ste­bi­mes­ni tea­tri­nės ir mu­zi­ki­nės Vil­niaus veik­los že­mė­la­py­je. Tai la­bai pri­me­na at­gai­vin­tą lie­tu­viš­kų va­ka­rų tra­di­ci­ją.

Profesionalūs teatro kūrėjai – aktorė Eglė Tulevičiūtė ir scenografas Kristijonas Siparis – tarsi pratęsia daktaro Jurgio Šlapelio ir jo žmonos Marijos, tautinio atgimimo veikėjų, paskyrusių gyvenimą gimtosios kalbos, Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui, veiklą. Ištisus metus vienoje ar kitoje Vilniaus istorinėje vietoje (Šlapelių name-muziejuje, Vileišių rūmuose) vyksta unikalūs spektakliai, pristatantys išskirtines asmenybes, įvairius istorinius įvykius. „Arbatvakariai“ pritraukia būrius tiek vyresnės kartos inteligentų, tiek jaunų žmonių.

Teatrologė Gražina Mareckaitė straipsnyje „Miesto dvasia“ rašė: „Režisierės Eglės Tulevičiūtės ir dailininko Kristijono Sipario prieš šešerius metus Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje suburtas teatras savo pagarsėjusiais spektakliais-arbatvakariais („Lig Tave sulauksim...“, „Senojo Vilniaus ikonos“, „Gyvo žalio“, „Dingusio Vilniaus lakštingalos“, „Pakeliui į Rojų“) ypač nusipelnė grąžinant miestiečiams jų vilnietišką tapatybę. XIX a. užgimusiuose ir menininkų dueto atgaivintuose arbatvakariuose, bendroje teatrinio vyksmo erdvėje, kur netrūksta improvizacijos, susitinka, žmogiška šiluma bei „lošimo“ niuansais mėgaujasi spektaklio-arbatvakario dalyviai – artistai ir žiūrovai.“ (1)

Praėjusiais metais sukurtas keturių spektaklių ciklas „Istoriniai Vilniaus arbatvakariai“ originalia teatrinės ir vizualinės kūrybos derme svariai papildė šiuolaikinę Lietuvos teatro panoramą, suteikė jai reikšmingų vertybinių orientyrų. Spektaklių turinys susijęs su Vilniumi, čia gyvenusiais ir kūrusiais žmonėmis, be kurių neįsivaizduojama Lietuvos nepriklausomybė, o interaktyvi forma suteikia žiūrovams galimybę patiems aktyviai dalyvauti, klausinėti, prisiliesti prie autentiškų artefaktų, susijusių su spektaklio herojais. Vaidinama netradicinėse erdvėse, užmezgamas artimas kontaktas su žiūrovais, sukuriama jauki, bičiuliška XX a. pradžios atmosfera, kuri buvo labai palanki skleistis kultūrinėms iniciatyvoms.

Lietuviškieji arbatvakariai Vilniuje – kas tai buvo? Ar aukštuomenės įprotis tingiai gurkšnoti popietinę arbatą prabangiose svetainėse, ar fenomenas, skatinęs rūpintis lietuvių tautos išlikimu? Koks istorinis arbatvakarių vaidmuo, kiek ši idėja dar aktuali šiandien? Apie tai kalbamės su teatro „Arbatvakariai“ įkūrėjais – aktore, režisiere Egle Tulevičiūte ir dailininku Kristijonu Sipariu.

Lietuvių kultūros renesansas, atvedęs prie nepriklausomybės

Kas tie istoriniai arbatvakariai?

Eglė Tulevičiūtė. Kai po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. mūsų valstybė buvo išbraukta iš Europos žemėlapio, būta mažai vilčių, kad pavyks kada nors atversti naują Lietuvos valstybingumo puslapį. Tapome blankiu carinės Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštu. Visas šimtmetis praslinko priespaudos sutemose.

Represijos, baudžiava, nutautinimas, lietuviškos spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimas – tuo siekta visiško tautos išnykimo. Tačiau ėmė burtis veiklių lietuvių inteligentų – gydytojų, teisininkų, bankininkų – branduolys. Jie ne tik sugebėjo savarankiškai išsilaikyti, nedirbdami jokioje valstybės tarnyboje, bet ir patys, niekieno neraginami, savo pinigus investavo į kultūrinę veiklą.

1898 m. iš Rusijos į Lietuvą grįžo inžinierius Petras Vileišis. Tiesdamas geležinkelius, statydamas tiltus, jis užsidirbo beveik milijoną rublių ir pasiryžo išleisti tuos pinigus lietuvybės stiprinimui Vilniuje. 1905 m. jis parsivadino iš Bulgarijos daktarą Joną Basanavičių. Spaudos draudimo panaikinimas, pirmojo lietuviško dienraščio Vilniaus žinios leidyba, Didžiojo Vilniaus Seimo veikla, Lietuvių mokslo draugijos įsteigimas, Lietuvių konferencija – reikšmingiausi žingsniai Vasario 16-osios Akto link. Lietuvių kultūrinis gyvenimas pamažu atgimė.

Iš Rusijos grįžęs kompozitorius Mikas Petrauskas aktyviai įsitraukė į politinį ir kultūrinį gyvenimą – organizavo chorus, pastatė operetes „Kaminkrėtys ir malūnininkas“, „Adomas ir Ieva“, o 1906 m. sceną išvydo pirmoji nacionalinė lietuvių opera „Birutė“. Visų šių veikalų libretus parašė dramaturgas, publicistas, teatro veikėjas ir visuomenininkas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Taigi XX a. pradžia – tikras lietuvių kultūros Vilniuje renesansas.

Slapti vakarai lietuvybės labui

Kristijonas Siparis. Bet pačių arbatvakarių ištakos – lietuvių inteligentų draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ veikla. Šios draugijos steigėjas ir aktyvus narys buvo kunigas Juozapas Ambraziejus-Ambrazevičius. Būdamas Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios vikaras, 1897 m. jis subūrė pirmąjį lietuvišką chorą, kuriam pats kūrė giesmių eiles ir melodijas.

Bokšto gatvėje esančiuose Alfredo Römerio namuose 1900 m. įvyko pirmasis pusiau slaptas šio choro pasirodymas. Įėjimas, beje, buvo mokamas. Įdomiai šį faktą pamini choro solistė, žymi knygininkė ir visuomenininkė Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, atsiminimuose pateikusi kvietimo į pirmąjį lietuvišką vakarą tekstą: „Durys bus atidarytos, mielas priėmims ir tik 20 kapeikų kaštuos įėjims„ (beje, 20 carinių kapeikų tais laikais buvo didelis pinigas). Šiame vakare buvo nutarta organizuoti lietuvių kalbos kursus, kad lietuviai iš sulenkėjusių šeimų atsigręžtų į savo gimtąją kalbą. Lietuvių kalbos pamokas ėmėsi vesti Jurgis Šaulys.

Antrasis Juozapo Ambraziejaus choro pasirodymas įvyko 1901 m. vasario 11 d. grafo Ignaco Korvin-Milevskio rūmuose (Trakų g. 2). Paradoksalu, bet šis slaptas lietuvių vakaras iš tiesų buvo beveik oficialus, mat ponams išvykus į užsienį, tarnai konspiraciniais sumetimais iš anksto pranešė caro policijai, kad čia vyks šeimyninis pavakarojimas – arbatvakaris. Šis vakaras itin reikšmingas – jame nutarta lietuvių pamaldoms atkovoti iš lenkų Šv. Mikalojaus bažnyčią. Ir dar tais pačiais metais pavyko tai įgyvendinti.

Trečiasis, jau oficialus (su viešai išklijuotais skelbimais) arbatvakaris įvyko 1904 m. rudenį, atgavus spaudos laisvę. Jis surengtas vadinamajame Žydų pasaže – namuose už Aušros vartų. Šio vakaro aktyviausias organizatorius buvo „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijos narys Povilas Matulionis. Miškininkas, pirmasis Žemės ūkio akademijos rektorius, profesorius Matulionis buvo ir vienas lietuvių teatro pradininkų – daugiau kaip penkerius metus Vilniuje kūrė scenos vaizdelius, juos režisavo. Lietuviškieji vakarai-vaidinimai dažnai vykdavo Emilijos ir Antano Vileišių namuose Šv. Jurgio (dabar – Gedimino) prospekte nr. 25.

Jonas Basanavičius (akt. Kristijonas Siparis).Organizatorių nuotrauka

Pati namų šeimininkė prie įėjimo reikalaudavo, kad svečiai priklauptų ir prisiektų niekam neprasitarsiantys, ką matė ir girdėjo, peržengę šių namų slenkstį. 1900 m. vasarą čia parodytas pirmas slaptas lietuvių spektaklis – Jeano Baptistos von Schweitzerio komedija „Vienas iš mūsų turi apsivesti“. Jame vaidino Emilija Vileišienė, Jonas Vileišis, Ona Vileišienė ir net būsimasis prezidentas Antanas Smetona.

Iškilęs dingusio Vilniaus miražas

Kas jus įkvepia rengti spektaklius-arbatvakarius?

K. Siparis. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje 2012 m. pastatėme spektaklį „Post Scriptum“ – ispanų rašytojo Miguelio Delibeso romano „Penkios valandos su Mariju“ motyvais. Nors spektaklis pavyko, buvo žiūrovų mėgstamas, nedavė ramybės įkyri mintis, kad šiuose namuose pirmiausia būtina skleisti žinią apie mūsų švietėjus ir lietuvių tautos praeitį.

Ėmėme tyrinėti Marijos Šlapelienės archyvą – studijavome jos atsiminimus, užrašus, labai pravertė profesoriaus Vlado Žuko parengtos knygos. Tuose archyviniuose dokumentuose pirmą sykį ir susidūrėme su įdomia, mums neįprasta sąvoka arbatvakariai. Marija Šlapelienė taip vadino lietuviškuosius vakarus, laikytinus profesionalaus lietuvių teatro ištakomis.

Taigi nusprendėme pasirinkti arbatvakarį kaip tolesnių spektaklių meninės raiškos formą. Pirmas spektaklis-arbatvakaris „Lig Tave sulauksim…“ buvo apie Šlapelių šeimos istoriją ir Vilnių anais laikais. Nuo 2013 m. vilniečiams ir miesto svečiams pristatėme dar septynis spektaklius-arbatvakarius: „Senojo Vilniaus ikonos“, „Gyvo žalio“, „Dingusio Vilniaus lakštingalos“, „Pakeliui į Rojų“, „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“, „Šimtmečio arbatvakaris“, „Mano Tėvynė – prie jo širdies“. Žiūrovai turėjo galimybę iš arčiau pažinti Šlapelius, Vileišius, daktarą Basanavičių, kunigą Praną Bieliauską, kompozitorių Julių Sinių, gydytoją Jozefą Franką, teatro primadoną Marcijaną Korvel-Moravską, poetą Julijų Slovackį, visuomenininkę Liudviką Sniadeckaitę ir daugelį kitų.

„Gyvo žalio“. Spektaklio scenaOrganizatorių nuotrauka

E. Tulevičiūtė. Mus įkvepia kurti vis toji pati neišsemiama jūra... Audringa Vilniaus istorija, jo priemiesčių gyventojų likimai. Dar daug nepapasakota skaudžių ir juokingų vilnietiškų istorijų... 2013 m. mus, dar vis ieškančius savo tapatybės, tiesiog pakerėjo Gražinos Mareckaitės novelių knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“.

Autorė tarsi specialiai mums išsaugojo jau nebeegzistuojančius, nebeapčiuopiamus Vilniaus miražus. Įdomu, kad teatras „Arbatvakariai“ įsikūręs Liepkalnio gatvėje būtent priešais tą vietą, kur mediniame namelyje, kadaise stovėjusiame grafų Umiastovskių žemėje, prabėgo Gražinos vaikystė. To namelio nelikę nė ženklo – dabar ten stūkso nykus, pilkas sovietmečiu pastatytų garažų blokas.

Į amžinybę išėjo dauguma Gražinos aprašytų asmenybių, gyvenusių šiapus ar anapus Vilniaus vartų. Bet jų atminimas gyvas spektaklių-arbatvakarių herojų lūpose.

Autentiški daiktai virsta lygiaverčiais atlikėjais

Kuo arbatvakaris skiriasi nuo įprasto spektaklio? Kas čia kitaip?

E. Tulevičiūtė. Spektakliuose-arbatvakariuose, ko gero, svarbiausias yra meno kaip žaidimo aspektas. Jiems nereikalinga tradicinė teatro scena ir užkulisiai, kur galėtum pasislėpti. Čia vyksta nuolatinė akistata su žiūrovais, todėl tiesiog neturime teisės būti nenuoširdūs. Nesistengiame moralizuoti, įtikinėti ar auklėti publikos. Siūlome žaidimo taisykles, nors žaisti neverčiame – kiekvienas turi teisę pasirinkti. Tačiau siekiame, kad žiūrovai patys „išjaustų“ vyksmą, užuot pasyviai jį stebėję. Taigi esminis skirtumas tas, kad panaikinama riba, skirianti artistus nuo žiūrovų.

Jei po spektaklio-arbatvakario publika nenori skirstytis – o taip atsitinka beveik visuomet – vadinasi, tikslas pasiektas.

K. Siparis. Spektaklio-arbatvakario dekoracijoms ir rekvizitui naudojami autentiški daiktai čia irgi atlieka itin reikšmingą vaidmenį. Vizualinio sprendimo išeities taškas – nuolatinis nostalgiško grožio ir savitos estetikos siekimas. Juk masiškai gaminami, štampuojami daiktai negyvi, jie neturi auros. Mane kaip scenografą traukia senoviniai daiktai, įvairios detalės. Jų formos, linijos, ornamentika vilioja įminti praėjusių amžių paslaptis.

Neatsitiktinai arbatvakariuose daiktai tampa lygiaverčiais veikėjais. Tai mistiškas ir labai paveikus persikūnijimo momentas. Pavyzdžiui, naujajame arbatvakaryje „Mano Tėvynė – prie jo širdies“ senovinis medinis penalas virsta karsteliu (rakšteliu), kurį vaikystėje daktaras Basanavičius pats puošė mirusios mažos savo sesutės Marutės laidotuvėms. Kai tas rakštelis arbatvakaryje nešamas į Bartninkų kapines ir nuleidžiamas į kapo duobę (o viso labo į rašomojo stalo stalčių), žiūrovų veiduose atsispindi empatiškas susikaupimas. Toks spektaklio scenų režisavimas plastinėmis formomis nors ir sąlygiškas, bet labai įtaigus.

Bendrystės užuomazgos

Ar arbatvakariai dar aktualūs šiandien? Juk esame laisvi, gyvename nepriklausomoje valstybėje, be suvaržymų galime šnekėti savo gimtąja kalba...

E. Tulevičiūtė. Laisvė – sudėtinga sąvoka. Neužtenka ją iškovoti, labai svarbu tą laisvę branginti ir jaustis už ją atsakingam. Kodėl Lietuvos valstybė pakilo iš pelenų? Todėl, kad į nepriklausomybę ją vedė žmonės, vienijami bendro tikslo. Jiems užteko ir idealizmo, ir konstruktyvaus proto.

Šiandien, deja, dešimtys tūkstančių lietuvių gyvena, neturėdami ne tik bendro, bet ir apskritai jokio tikslo... Arba tas tikslas trumpalaikis ir savanaudiškas – tiesiog pralobti. Tokie žmonės nesukuria nieko apčiuopiamo, nieko neįdeda į bendrą aruodą, jie tik visko reikalauja ir be saiko tą „viską“ vartoja. Vartoja, aišku, ir kultūrą, nes kažkas pasakė, kad retsykiais apsilankyti teatre yra geras tonas. Esame labai susvetimėję vartotojai...

Arbatvakariuose neužtenka tik lankytis. Čia, kaip ir kadaise, nejučia mezgasi socialiniai ryšiai, atsiranda bendrystė. Arbatvakariai skatina judėti, nors ir nedideliais žingsniais, bendruomeniškumo link, kad tvirtėtų paprasčiausi žmonių tarpusavio ryšiai, labiau pasitikėtume vieni kitais. Tvirtai tikiu, kad tai ir yra tautos nepriklausomybės pagrindas.

(1) Gražina Mareckaitė. Miesto dvasia. 7 meno dienos. 2017–10–27.

„Dingusio Vilniaus lakštingalos“. Spektaklio scena