Žurnalistai ir politika
Džiu­gu, kad Lie­tu­vos žur­na­lis­tai taip ak­ty­viai ko­vo­ja už sa­vo lais­vę. Bet keis­ta, kad tuo pat me­tu jie su­ge­ba pa­tys sau tą lais­vę be pa­grin­do ap­ri­bo­ti.

Pagal pačių viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų patvirtinto Visuomenės informavimo etikos kodekso 23 str. žurnalisto profesinė veikla yra nesuderinama su dalyvavimu politinių partijų veikloje. Šiai normai būtina paprieštarauti dėl trijų priežasčių, iš kurių dvi yra bendro pobūdžio, o trečioji glaudžiai susijusi su konkrečiai besiklostančia padėtimi Lietuvoje.

Kitaip tariant, žurnalistų politikavimo baimė slepia jų laisvės baimę. Tai pirmoji priežastis dėl kurios nesutinku, kad žurnalistai neturėtų priklausyti politinėms partijoms.

Žurnalisto nepriklausomybė nėra objektyviais draudimais pasiekiamas tikslas. Žurnalisto nepriklausomybę įrodo ne jo ryšiai, o jo veikla ir kuriamas turinys. Narystė politinėse partijose šiuo požiūriu niekuo nesiskiria nuo kitų socialinių ryšių: su darbdaviu, draugais, bendruomenėmis.

Maždaug pusė JAV žurnalistų atvirai deklaruoja savo priklausomybę respublikonams ar demokratams. Tai netrukdo mums laikyti JAV savotišku žiniasklaidos laisvės rojumi. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad į narystę politinėse partijose amerikiečiai apskritai žiūri paprasčiau: jei balsuoji už partiją, tai jau ir esi jos narys. Atrodo, kad kuo giliau suvokiama ir vertinama žmogaus laisvė, tuo paprasčiau ir natūraliau priimamas jo aiškių politinių nuostatų turėjimas.

Kitaip tariant, žurnalistų politikavimo baimė slepia jų laisvės baimę. Tai pirmoji priežastis dėl kurios nesutinku, kad žurnalistai neturėtų priklausyti politinėms partijoms.

Antroji priežastis yra praktinė: narystė politinėje partijoje tėra didesnio žmogaus susidomėjimo politika išraiška. Žemiausiame lygmenyje politinės partijos yra politinių diskusijų klubai.

Tikėtina, kad dalyvavimas rinkimuose ar partijos valdymo struktūrose galėtų kelti nepriklausomybės problemų žurnalistui, ypač politikos reporteriui. Bet sunku įžvelgti, kokių problemų kelia dalyvavimas partijos skyriaus susirinkimuose, partijų sąskrydžiuose ar suvažiavimuose.

Todėl tikrai kokybiški etikos nuostatai taip pat nedaro iš to problemos. Pavyzdžiui, šio žanro klasika – BBC redakcinės gairės atvirai skelbia, kad visi žurnalistai gali būti „ne aktyviais“ partijų nariais. Aktyvumas čia daugiausia siejamas su rinkimine veikla, partijos kandidatų rėmimu ir viešais pasisakymais labai kontroversiškais politikos klausimais.

Taigi, dalyvavimas dalyvavimui nelygus. Sunku suprasti, kodėl valstybės tarnautojai gali būti partijų nariais, o žurnalistai – ne. Manau, kad mums būtų sveika išmokti partijas vertinti paprasčiau – labiau amerikietiškai.

Tiesą sakant, to mokytis turėtume skubiai. Čia jau pereinu prie trečiosios savo prieštaravimo Visuomenės informavimo etikos kodeksui priežasties: žurnalistų teisės politikuoti ribojimas trukdo jiems ginti Lietuvos konstitucinę santvarką, kuriai šiandien yra iškilusi didelė grėsmė.

Politinės partijos, kaip ir žiniasklaida, yra konstitucinės institucijos. Abi jos atstovauja svarbias žmogaus teises: žodžio laisvę, įsitikinimų ir susirinkimų laisvę. Abi institucijos yra neparankios oligarchinių kėslų turinčiai valdžiai. Todėl abi išgyvena augančią priespaudą.

Apie LRT suvalstybinimą, informacijos rinkimo apribojimus ir kitas stiprėjančios žiniasklaidos kontrolės priemones daug kalbame ir tai gerai. Apie partijų priespaudą nemėgstame kalbėti, nors tai nėra mažesnė grėsmė.

Pavyzdžiui, netrukus iš partijų bus atimta net ir teorinė galimybė (praktinė jau dabar atimta) neatlygintinai naudotis valstybės turtu. Tokiu būdu bus netiesiogiai sumažintas ir taip jau menkas politinių partijų finansavimas. Kiekvieno piliečio galimybės patekti į politiką siaurės, politika dar labiau taps nerinktų išrinktųjų reikalu – to ir siekiama.

Neliesiu čia kai kurių formalistinių klausimų. Pavyzdžiui to, kad Visuomenės informavimo etikos kodeksas, bent teoriškai, nedraudžia žurnalistams dalyvauti populiarėjančių „komitetų“, „sąjūdžių“ ir kitokių pseudo-partijų veikloje. Pagyvensim – pamatysim.

Šiandien man vis svarbesnis atrodo principo reikalas. Neseniai pats buvau priverstas sustabdyti narystę TS-LKD ir tai, neslėpsiu, mane papiktino. Dabartinėje situacijoje norėčiau galėti pasakyti, kad esu žurnalistas ir priklausau konservatorių partijai. Matyčiau tokiame pasakyme didelę pavyzdžio vertę: Lietuvoje praktiškai įmanoma gyventi laisvo žmogaus gyvenimą visiškai atvirai, ypač, kai neturi ko slėpti.

Dėl Visuomenės informavimo etikos kodekso esu priverstas šį paprastą pasakymą komplikuoti ir performuluoti: esu žurnalistas, sustabdęs savo narystę konservatorių partijoje, kuris ir toliau palaikys politines partijas kaip tokias apskritai ir konservatorių partiją konkrečiai.

Skamba nei šiaip, nei taip.