Žodžiais išreikštas pasaulis
Ar­tė­jan­ti me­tų pa­bai­ga kaip įpras­ta tin­ka įvai­riems rei­tin­gams ar ki­tiems tra­di­ci­niams be­si­bai­gian­čių me­tų api­bend­ri­ni­mams. Pa­vyz­džiui, prieš sa­vai­tę ra­šiau apie Lie­tu­vos, kaip pre­kės ženk­lo, var­do šuo­lį ati­tin­ka­ma­me rei­tin­ge. Šian­dien pla­nuo­ju pa­kal­bė­ti apie žo­džius...

Gerą tradiciją rinkti metų žodį turi Oksfordo žodynas. Į tai galima žiūrėti kaip į savotišką filologinę pramogą. Kita vertus, tenka susimąstyti ir apie tai, kad žodžiai, kuriems atitinka šis titulas, gana taikliai atspindi mus supantį pasaulį, ar net geopolitines realijas.

Beje, atskirai būtina pakalbėti ir apie tai, ar iš tikrųjų žodžiai geba atspindėti pasaulį? Tai yra vienas esmingiausių klausimų komunikacijos moksle. Minėtas klausimas sudaro kitų mokslinių (ir ne vien mokslinių) problemų pamatą.

Šiuo metu kaip tik su žurnalistikos programos pirmo kurso studentais Vilniaus universitete tenka nagrinėti žurnalistinio objektyvumo problemą. Pati problema panaši į žvėrį, kurio niekas nematė, bet visi apie jį kalba. Profesionalūs standartai, o taip pat ir profesinis etikos kodeksas reikalauja iš žurnalisto būti objektyviam, tačiau filosofinė prieiga kartais tiesiog išjuokia šį reikalavimą. Klausimas apie žodžius ir jų reikšmę užima čia irgi ne paskutinę vietą.

Pasaulis iš esmės yra objektyvus. Objektyvūs yra ir faktai. Tačiau, ar bandydami aprašyti pasaulį žodžiais mes nesuteikiame jam subjektyvumo? Vartodami vienus ar kitus epitetus mes galime netiesiogiai (ar net ir tiesiogiai) suteikti įvykiams vertinimus, o ir bandydami aprašyti pasaulį, o dažniausiai tik tam tikrus įvykius, mes suteikiame šiam aprašymui savo matymą, t. y. uždedam jam rėmą. Ar tai reiškia, jog objektyvumas žodžiais išreikštame pasaulyje yra neįmanomas?

Ko gero, vieno vienintelio, ar „absoliučiai objektyvaus“ atsakymo į šį klausimą nėra. Tas pats žurnalistinis objektyvumas, pagal priimtus standartus, pasiekiamas kuo tikslesniu faktų reprezentavimu, įvairių nuomonių pateikimu, neutraliu situacijos vertinimu ir aprašymu bei situacijos supratimui reikiamo konteksto suteikimu. Čia irgi galima ginčytis, ar būtent tai yra tas išsvajotas objektyvumo idealas, tačiau, ko gero, žurnalistikoje kitoks ir neįmanomas, nes tada turėtumėm ne žurnalistinius tekstus, o enciklopedinio pobūdžio faktų rinkinius.

Tačiau grįžkime prie žodžių ir jų gebėjimo atspindėti pasaulį. Prieš dvejus metus Oksfordo žodynas paskelbė metų žodžiu „post-truth“. Jį galima apibūdinti kaip terminą, kuris aprašo istorinį laikotarpį „po tiesos“ (numanomai – mūsų laiką). Pagal apibrėžimą, šis žodis atspindi situaciją, kai objektyvūs faktai daro viešajai nuomonei mažiau įtakos, negu apeliacijos į emocijas ar asmeniniai įsitikinimai. Kitaip sakant, objektyvumas – ir ne tik žurnalistinis – paneigiamas, o kiekvienas turi savo „tiesą“, kuri yra suformuota pagal asmeninius įsitikinimus, ar psichologinę-emocinę būklę. T.y., karaliauja visiškas subjektyvumas, prieš kurį bejėgiai net faktai.

Nesunku suprasti, kad 2016 metų žodžio išrinkimas atspindėjo savotišką reakciją į modernius informacinius iššūkius. Propaganda ir vadinamosios netikros naujienos yra pastebimos viešoje erdvėje – pirmiausiai, kaip plačiai aptariamos temos. Kita vertus, ir patys savaime šie reiškiniai palieka pėdsaką toje pačioje informacinėje erdvėje, iškraipo ir deformuoja ją.

Įdomus bei intriguojantis yra ir šiemetinis Oksfordo žodyno metų žodis – „toxic“ (t. y. „toksinis, nuodingas“). Žodyno atstovai akcentuoja, jog šiais metais šio žodžio reikšme domėjosi 45 proc. daugiau žmonių nei pernai. Čia irgi nėra jokios mistikos, o tik mūsų dienų realijos. Galima pagrįstai numanyti, jog susidomėjimas minėtu žodžiu pirmiausiai buvo susijęs su Rusijos specialiųjų tarnybų operacija, kurios metu Jungtinės Karalystės teritorijoje siekta egzotine (ir labai toksine) chemine medžiaga „Novičiok“ nunuodyti buvusį rusų žvalgą Sergejų Skripalių ir jo dukrą Juliją. Šioje istorijoje pirmiausiai yra stebėtinas Kremliau įžūlumas, tačiau domėtis įvykių ir žodžio „toksinis“ reikšme, greičiausiai, privertė ne šis aspektas. „Novičiok“ panaudojimas Jungtinėje Karalystės teritorijoje sukėlė pavojų ir atsitiktinių žmonių sveikatai bei gyvybei. Galima priminti, kad viena iš tokių atsitiktinių „Novičiok“ aukų neišgyveno.

Dar galima akcentuoti, jog žodis „toksinis“ pastaraisiais metais įgavo ir dar vieną, neoficialią reikšmę. Pavyzdžiui, žurnalistinėje aplinkoje galima pasakyti, kad viena ar kita žiniasklaidos priemonė „yra toksinė“ – kalba šiuo atveju eina apie žiniasklaidos priemones, kurios dažniausiai tik apsimeta esančios žiniasklaida, o iš tikrųjų atlieka propagandos sklaidos kanalo funkciją. „Prisilietimas“ prie tokios toksinės žiniasklaidos priemonės, bendradarbiaujant su ja ar duodant jai komentarą, sutepa bei apnuodija reputaciją.

Todėl galima konstatuoti, kad nežiūrint į visus ginčus, žodžiai geba tinkamai atspindėti pasaulį. Kartais netgi užtenka vieno žodžio, kad būtų glaustai aprašyta ne vien realybė, kurioje mums tenka gyventi, bet ir savotiška epochos dvasia.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius