Žmogus, kurį verta pamėgdžioti
Es­mi­nis lai­ko­tar­pis žmo­gaus gy­ve­ni­me, kai for­muo­ja­si pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, etiš­ku­mas, ge­bė­ji­mas spręs­ti prob­le­mas, yra iki pen­ke­rių me­tų. Ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad anks­ty­va vai­kys­tė yra op­ti­ma­lus lai­kas ir sa­vi­kon­tro­lės, ini­cia­ty­vu­mo bei ko­man­di­nio dar­bo įgū­džiams for­muo­ti. Kuo anks­čiau vai­kas pra­de­da­mas kryp­tin­gai ug­dy­ti, tuo ge­res­ni jo pa­sie­ki­mai aukš­tes­nė­se kla­sė­se.

Tad, kalbėdami apie švietimo sistemos reformą, pirmiausia turime akcentuoti ikimokyklinio ugdymo programų keitimą. Permainos turi kilti iš centro ir nuosekliai plėstis į bendrąją ugdymo programą, profesinį mokymą bei studijas aukštosiose mokyklose.

Kalbant apie pradžių pradžią, pirmasis klausimas – kodėl ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje vis dar nėra privalomas, jei žinome ir suprantame jo naudą? Turime didinti švietimo sistemos aprėptį, ypač dėl regionų. Anot Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM), vaikų įsitraukimas į ikimokyklinį ugdymą mieste yra dvigubai didesnis nei kaime. Dauguma Europos šalių jau įgyvendino ankstyvojo vaikų ugdymo reformas. Pavyzdžiui, kaimynėje Lenkijoje visuotinis privalomas ikimokyklinis ugdymas nuo trejų metų įtvirtintas 2017 metais. Toks sprendimas reikalingas ir mūsų šaliai, tačiau kartu privalo būti įgyvendintos ir ugdymo kokybės gerinimo priemonės.

Ką turime dabar? Neretai perpildytas darželių grupes, lyg kareivėlius dresuojamus vaikus, kurie dėl tvarkos bei ramybės privalo išmokti viską daryti ir norėti to paties vienu metu. Dar turime auklėtojas, kurias galime kone įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. ŠMSM duomenimis, pedagoginio personalo amžiaus vidurkis yra apie 48 metai. Kiek daugiau nei ketvirtadalis ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtojų, pedagogų ir meninės raiškos mokytojų yra iki 40 metų amžiaus.

Švietimas Lietuvoje nėra tinkamai finansuojamas pagal tarptautinių organizacijų rekomendacijas. Įsipareigojimą NATO skirti gynybai 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) įgyvendinti pavyko ir dar judama šios dalies didėjimo linkme. O rekomenduojamų 6 proc. BVP švietimui niekaip nepasiekiame. Situaciją blogina ir tai, kad palyginti didelė dalis visų lėšų skiriama infrastruktūrai, o ne ugdymui.

Pagal Švietimo įstatymą, vienas švietimo sistemos principų yra lygios galimybės. Ar tikrai Vilniaus ir Panemunės arba teisėjos ir kasininkės vaikai turi vienodas galimybes? Tiek gyvenamoji vieta, tiek šeimos biudžetas pakylėja vienus aukščiau nei kitus. Taip formuojama socialinė nelygybė, atsiranda atskirtis tarp miestų, tarp mokyklų, tarp vaikų... Išeina, kad jų raida priklauso nuo tėvų finansinės padėties.

Kalbėdami apie švietimo sistemos reformą, pirmiausia turime akcentuoti ikimokyklinio ugdymo programų keitimą.

Tik per pinigus pasiekiamos privačios ugdymo įstaigos su naujausiomis ugdymo programomis, platesnės neformalaus ugdymo galimybės ar įkandami samdomi korepetitoriai lemia geresnius pažymius ir dar didesnę socialinę bei ekonominę atskirtį ateityje. Būtent tokie moksleiviai vėliau gauna ir nemokamas vietas aukštosiose mokyklose. Jau 5 klasėje mokytojai gali įvertinti, kokios vaikų galimybės baigti 12 klasių. Vos ketvirtadalis aštuntokų, kilusių iš nepasiturinčių šeimų, įstoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas.

Jei valstybinė švietimo sistema neužtikrina vienodai kokybiško ugdymo visur ir visiems, ar galima kaltinti tėvus, kad savo vaikams jie ieško kažko geresnio?

Privačių darželių, mokyklų veikimo priežastis nėra tik pelno siekimas. Augant tėvų poreikiui rasti alternatyvą valstybinei švietimo sistemai, kyla vis daugiau iniciatyvų dėl ikimokyklinio ugdymo, gaunamo iš pačių mamų ir tėčių. Mintis, kad greičiau bus pasirūpinti patiems, nei laukti, kol mumis bus pasirūpinta, į Lietuvą atvedė lauko darželius. Vis daugiau atsiranda besidominčiųjų Reuveno Feuersteino, Marios Montessori, Valdorfo ir kitomis metodikomis. Kiekvienam – savas pasirinkimas. Tačiau švietimo sistemos privatizavimas yra viena didžiausių kliūčių visuomenei darniai vystytis. Taip sudaroma begalinė vaikų galimybių nelygybė.

Lietuvos socialdemokratų partija kelia šiuos klausimus ir teikia alternatyvą Socialdemokratinėje vizijoje Lietuvai iki 2024 metų. Valstybinė universali nemokama ir kokybiška švietimo sistema yra vienintelis kelias minėtai nelygybei eliminuoti. Tam būtina panaikinti privačių ugdymo įstaigų privilegijas. Negalime rūšiuoti žmonių, juk svarbus yra kiekvienas vaikas.

Austrų filosofas Rudolfas Steineris sakė: „Mums nereikalingas joks kitas metodas, tik tapti žmogumi, vertu vaiko pamėgdžiojimo.“ Tačiau tokių mėgdžiojimo vertų žmonių kartą pirmiausia turime užsiauginti.

Simona Damulienė yra Lietuvos socialdemokratų partijos narė