Vyriausybė – prieš lietuvių kalbą?
Su ne­ri­mu ten­ka ste­bė­ti da­bar­ti­nių val­dan­čių­jų veiks­mus vyk­dant švie­ti­mo re­for­mą. Ger­bia­mas prof. Eu­ge­ni­jus But­kus, ku­ris šiuo me­tu ei­na švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­trės pa­ta­rė­jo par­ei­gas, in­ter­ne­te pa­si­ro­džiu­sį ko­men­ta­rą apie mi­nis­te­ri­jos ini­ci­juo­tus po­ky­čius švie­ti­mo sis­te­mo­je pra­dė­jo keis­to­ka te­ze: „Šiuo­lai­ki­nė vals­ty­bės, vi­suo­me­nės ir ūkio rai­da tie­sio­giai pri­klau­so nuo ino­va­ci­jų, o ino­va­ci­jos daž­niau­siai gims­ta iš moks­li­nių ty­ri­mų.“ Ma­no nuo­mo­ne, ino­va­ci­jos yra tik įran­kis, o vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės rai­da pir­miau­sia pra­si­de­da nuo mo­ra­li­nių ir eti­nių da­ly­kų.

Taip, racionalizmas ir ekonomizmas dabar labai įsigalėję mąstant apie viešąjį gyvenimą, tačiau vandenį vis dar sudrumsčia humanitarai, keliantys nepatogius, todėl erzinančius klausimus. Kokia yra/turi būti šiandienos Lietuvos valstybė – rūpestinga motina ar liberali pamotė? Kodėl apsimoka/verta būti lietuviu? Lietuvos ar Europos piliečiais esame/turime būti? Jie primena, kad pirma buvo Žodis, o ne skaičius.

Todėl tik tauta ir valstybė, kuri yra aiškiai apmąsčiusi ir suvokusi savo pamatą, gali pritaikyti inovacijas savo vystymuisi, bet ne priešingai. Tie apmąstymai turi būti nuolatiniai, nes pasaulis sparčiai kinta. Ir nors atkūrę bei įtvirtinę nepriklausomybę galų gale, regis, galime būti ramūs, kad vienas svarbiausių mūsų tautos savasties elementų – kalba – nebesusiduria su grėsmėmis, taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Dabartinės Vyriausybės užmojai verčia pagrįstai nerimauti dėl lietuvių kalbos ir lituanistikos statuso valstybėje ateities.

Dabartinės Vyriausybės užmojai verčia pagrįstai nerimauti dėl lietuvių kalbos ir lituanistikos statuso valstybėje ateities.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rinkimų ir XVII Vyriausybės programose pabrėžiama, kad „Lietuvos kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą“. Tačiau valdančiųjų veiksmai, deja, yra priešingi, ir jei bus įgyvendinti, taps rimtu smūgiu tiek lietuvių kalbai ir jos statusui valstybėje, tiek lituanistikos mokslo ir studijų perspektyvoms.

2017 metų gegužės 9 dienos švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės įsakymu nustatyta, jog minimalus humanitarinių mokslų studijų krypčių grupių studijų programose studentų skaičius yra 15. Suprantant principinę ir sveikintiną nuostatą, kad studijų optimizavimas, keliant stiprių, paklausą turinčių programų kokybę ir atsisakant silpnų bei išlaidų požiūriu nuostolingų programų, yra svarbus aukštojo mokslo sistemos reformos elementas, vis dėlto kyla pagrįstų abejonių, ar nenukentės ekonomiškai „neatsiperkančios“, tačiau valstybei ir tautai strategiškai svarbios studijų programos prioritetinėje, Mokslo ir studijų įstatymu įtvirtintoje, lituanistikos srityje.

2017 metų lapkričio 15 dienos ministrės J. Petrauskienės įsakymu patvirtinti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimai, nors visuomenėje buvo išsakyta daug kritikos dėl pažeistų tokio sprendimo priėmimo teisinių procedūrų bei neigiamų pasekmių visuomenės lituanistiniam raštingumui, iš esmės panaikina prievolę per brandos egzaminus rašinyje analizuoti lietuvių literatūros autorių kūrybą. Faktiškai lietuvių literatūros egzaminą abiturientai galės išlaikyti neskaitę lietuvių autorių kūrinių. O pastarasis ministrės sprendimas leisti per egzaminą 20 minučių naudotis elektroninėmis kūrinių versijomis būtų suprantamas, tačiau kelia šio įsakymo įgyvendinimo praktinių klausimų ir toliau patvirtina valdžios nusiteikimą bet kokiais būdais diskredituoti valstybės oficialios kalbos svarbą švietimo srityje.

Galiausiai 2018 metų kovo 4 dieną ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo ministrė J. Petrauskienė, paskelbė išvadas, kuriose siūloma į vieną humanitarinių tyrimų centrą sujungti Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutus bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Optimizacijos nuostata yra bene vienintelis apčiuopiamas darbo grupės pateikiamas argumentas, tačiau tariamas, nes naikina nusistovėjusią ir pasitvirtinusią lituanistikos institucinę struktūrą, prieštarauja kitų šalių nacionalinių institutų veikimo logikai ir faktiškai reiškia lituanistikos tyrimų silpninimą, ilgas tradicijas turinčių lituanistinių institutų bei tautos savimonės lituanistinio dėmens naikinimą.

Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos įregistruotą Tautinių mažumų įstatymą – juo faktiškai siūloma Lietuvoje įvesti trikalbystę. Nerimą kelia ir bene dešimtmetį Seime vilkinamas Lietuvių kalbos konstitucinio įstatymo projektas, kuriuo siekiama įtvirtinti valstybinės lietuvių kalbos politikos nuostatas ir jos konstitucinį statusą. Tai išplečia iššūkių lietuvių kalbai, jos statusui Lietuvoje spektrą ir verčia į kiekvieną atskirą iniciatyvą žvelgti dar atidžiau.

Suvokdami lituanistikos ir lietuvių kalbos svarbą mūsų tautos raidai, jos išlikimui, kartu su frakcijos kolegomis Stasiu Šedbaru ir Laurynu Kasčiūnu parengėme memorandumą ir šių metų balandžio 6 dieną kreipėmės į ministrą pirmininką S. Skvernelį – paraginome šias iniciatyvas stabdyti ir apskritai vienai archajiškiausių kalbų Europoje bei jos tyrimams skirti daugiau valstybės dėmesio. Nuo premjero reakcijos priklausys, ar LVŽS ir Vyriausybės programų nuostatos yra tik primityvi deklaracija, ar nuoširdus įsipareigojimas Lietuvos piliečiams saugoti lietuvių tautos pamatą – kalbą.

Audronius Ažubalis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys