Vladimiras Putinas – amžiams?
Ge­gu­žės vi­du­ry­je Če­čė­ni­jos par­la­men­tas pa­tei­kė Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Dū­mai siū­ly­mą dėl kons­ti­tu­ci­nės pa­tai­sos. Jos es­mė – leis­ti vie­nam ir tam pa­čiam as­me­niui ei­ti ša­lies pre­zi­den­to par­ei­gas ne dvi, bet tris ka­den­ci­jas iš ei­lės. Šis žings­nis tu­ri tiek sim­bo­li­nę, tiek pra­kti­nę reikš­mę.

Prieš dabartinius Rusijos prezidento rinkimus buvo nemažai kalbama apie tai, jog čia bus paskutinė Vladimiro Putino kadencija šiame poste. Optimistiškai nusiteikę politologai aiškino, jog V. Putinas yra iš tikrųjų pavargęs nuo valdžios, tačiau dėl suprantamų priežasčių kol kas negali paleisti jos iš rankų, o 2024 metais, kai pasibaigs ši kadencija, jam jau bus virš 70 metų. Kitaip sakant, pats tas laikas atiduoti valdžią įpėdiniui, kuris galėtų garantuoti suformuoto rusiško autoritarizmo stabilumą.

Tačiau, po minėtos Čečėnijos parlamento iniciatyvos, galima numanyti, jog V. Putinas iš tikrųjų nenori trauktis ir po 2024 metų.

Tačiau, po minėtos Čečėnijos parlamento iniciatyvos, galima numanyti, jog V. Putinas iš tikrųjų nenori trauktis ir po 2024 metų. Gal prieš šių metų rinkimus jis iš tikrųjų mąstė maždaug taip – štai dabar paskutinė kadencija, o tada užtikrintas poilsis. Tačiau po rinkimų jo nuotaikos galėjo ir pasikeisti. Matyt, šiurpu galvoti apie dabartinę kadenciją kaip apie „paskutinę“.

Žinoma, Peterburgo ekonominiame forume, paklaustas apie tai, ar jis neplanuoja pasilikti poste ir po 2024 metų, V. Putinas atsakė neigiamai. Tačiau jo atsakyme viskas buvo ne taip paprasta.

V. Putinas pareiškė, jog „visada laikėsi Rusijos Federacijos Konstitucijos nuostatų“, o pagal ją vienas ir tas pats asmuo „negali būti prezidentu daugiau negu dvi kadencijos iš eilės“, tad ir dabar jis nesiruošia nusižengti įstatymui, t. y. po šios kadencijos pabaigos savo kandidatūros į šalies vadovo postą nekels.

Tiesa, nieko nebuvo pasakyta apie galimą Konstitucijos pakeitimą ir tai, kas bus tokiu atveju, jeigu trečioji kadencija taps teisėta. Tad akivaizdu, jog V. Putinas išsaugo vietą manevrui.

Autoritarizmas, kaip sistema, turi savo geležinę logiką. Autoritarinėje sistemoje valdžia neatiduodama geruoju. Galbūt ir galima atrasti kelias išimtis, tačiau vargu ar Rusija papildytų tų išimčių sąrašą.

Absoliučią valdžią lydi ir absoliuti baimė tą valdžią prarasti. Galima rengti įpėdinį, tačiau neaišku, ar įpėdinis iš tikrųjų susitvarkys. Autoritarizme viskas vienaip arba kitaip yra susiję su vadovo asmenybės kultu.

Bet kas, kas ateitų po Putino, Rusijos gyventojų akyse bus jau „ne-Putinas“, juo labiau, kad ir Kremliaus propaganda stengiasi vaizduoti dabartinį Rusijos vadovą kaip visagalį ir nepamainomą. Jeigu Putinas yra egzistuojančio status quo garantas, tai atėjus „ne-Putinui“ sistema gali pradėti byrėti.

Kur dar kitos baimės, kad įpėdinis nesilaikys susitarimo (pavyzdžiui, garantuoti V. Putinui neliečiamybę), kad, pajutęs įgytas galias, nepradės savo žaidimo? To gali bijoti ne tik pats V. Putinas, bet ir jo artima aplinka, galinti pastumti prezidentą vienokio ar kitokio sprendimo link.

Jeigu Putinas yra egzistuojančio status quo garantas, tai atėjus „ne-Putinui“ sistema gali pradėti byrėti.

Baimės autoritarizme iš tikrųjų yra labai daug. Viena vertus, valdžia naudoja baimę visuomenei valdyti, kita vertus, ir pati valdžia visko bijo – bijo galimo atpildo, sukilimo, keršto. Autoritarinis lyderis pradeda bijoti savo aplinkos, įtardamas ją sąmokslu, užslėptu nelojalumu, tos pačios valdžios troškimu.

Simboliška ir tai, kad iniciatyva dėl Konstitucijos pakeitimo priklauso būtent Čečėnijos parlamentui. Šios Rusijos sudėtyje esančios respublikos vadovas (o tiksliau pasakyti – šeimininkas) Ramzanas Kadyrovas jau anksčiau buvo viešai pareiškęs, jog V. Putinas turi likti valdžioje ir jokių alternatyvų jam nėra. Būtina paminėti, jog Rusijos imitaciniame politiniame lauke (realiuoju jį sunku būtų pavadinti) yra keli personažai, kurie atlieka „dvaro juokdarių“ vaidmenį, t. y. įgarsina mintis ir pozicijas, kurias Maskva neskuba išsakyti atvirai. R. Kadyrovas, kartu su jau ne pirmą dešimtmetį šį vaidmenį atliekančiu Vladimiru Žirinovskiu, yra vienas iš jų. Minėtas mechanizmas yra gana gerai atidirbtas – pirmą mintis ar idėja išsakoma kaip privati iniciatyva, o vėliau, stebint visuomenės apatija, perkeliama į oficialų diskursą.

Apibendrinant, galima pasakyti, jog šiandien akivaizdžiai klojamas pagrindas V. Putino galimybei likti aukščiausiame šalies poste ir po 2024 metų. Be to, vargu ar ši iniciatyva kyla būtent iš Čečėnijos parlamento, kuris yra toks pat kyšeninis, kaip ir visa Rusijos Federacijos Dūma. Iniciatyva akivaizdžiai eina iš aukščiau.

Apibendrinant, galima pasakyti, jog šiandien akivaizdžiai klojamas pagrindas V. Putino galimybei likti aukščiausiame šalies poste ir po 2024 metų.

Vėlgi, scenarijus nėra labai netikėtas. Rusija yra įstrigusi aklavietėje – viena vertus gilindama konfrontaciją su Vakarais, kita vertus – nelabai turėdama tam resursų. Dabartinis naftos kainų augimas gal ir gali nuteikti Maskvą optimistiškai, tačiau naftos kainos, kaip rodo istorija, apskritai nėra stabilios bei gali būti veikiamos įvairių veiksnių.

Kremliui kyla ir daugiau problemų bei dilemų. Pavyzdžiui, vis labiau ryškėja Rusijos vaidmuo reiso MH17, numuštame virš Ukrainos teritorijos 2014 metų vasarą, tragedijoje. Tiesą sakant, Kremliaus vaidmuo šioje istorijoje ir taip nebuvo paslaptimi, tačiau dabar Maskva vis labiau spaudžiama labai aiškiais įrodymais. Kremlius ir toliau gali viską neigti, bet kalba čia eina ne apie Rusijos poziciją, bet apie viso likusio pasaulio požiūrį. Geriausiai šį požiūrį atspindi šviežias bendras Nyderlandų ir Australijos pareiškimas, kuriame šios šalys oficialiai kaltina Rusiją bendrininkavus šiame nusikaltime.

Panašu, kad spąstai užsidaro. V. Putinas, kaip ir jo aplinka, atsidūrė šiuose spąstuose savo valia. Dabar nebelieka nieko kito, kaip tik dar stipriau kabintis į valdžią, bandyti išlaikyti ją tiek ilgai, kiek tik pavyks, atsiribojant nuo pasaulio ir paraleliai terorizuojant savo piliečius, siekiant jų paklusnumo. Galbūt tai net galima būtų pavadinti asmenine V. Putino tragedija, tačiau tikroji šios tragedijos auka yra Rusija.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius