Vilties švyturys. Popiežius apie lietuvišką Europą
Ti­kė­ki­mės, kad po­pie­žiaus vi­zi­to įspū­džiams su­si­gu­lė­jus mes ge­riau su­pra­si­me, kas mums bu­vo pa­sa­ky­ta. Vi­si Pra­nciš­kaus pa­si­sa­ky­mai su­si­ję, tar­si vie­na il­ga kal­ba.

Ją suvokti galima tik įvertinus platesnį augančių šiuolaikinės Europos konfliktų kontekstą. Iš naujo klausydami ar skaitydami popiežiaus kalbas Lietuvoje turėtume galvoti apie „Brexitą“, pabėgėlių krizę ir ypač „rytietiškos“ (Lenkija, Vengrija, Čekija) ir „vakarietiškos“ (Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas) Europos konfliktą. Pastarąjį konfliktą popiežius net tiesiogiai paminėjo dalies lietuvių klaidingai suprastoje pastaboje apie Lietuvą kaip tiltą tarp Europos Rytų ir Vakarų.

Dabar lieka klausimas, ar pati Lietuva išdrįs ir pajėgs tokio projekto imtis. Pranciškus patvirtino lietuviškos Europos būtinybę, nubrėžė jos viziją ir net meldėsi už vizijos išsipildymą.

Tačiau ir šiandien jau galima išskirti tris esmines Pranciškaus pastabas, kurios galėtų įkvėpti mus kurti ne tik kitokią Lietuvą, bet ir kitokią Europą.

Visų pirma, popiežius aiškiai pasakė, kad Lietuva turi tapti pavyzdžiu Europai. Būtent šią mintį išreiškia jo pasirinkta švyturio metafora. Švyturys yra mažas objektas, bet visus iš toli patraukia savo šviesa, todėl jam nereikia didelės fizinės galios.

Puiki šios minties iliustracija buvo Daukanto aikštėje nuskambėjęs priminimas, kad iki totalitarinių režimų represijų Lietuvoje visi galėjo kartu taikiai gyventi: lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai, vokiečiai, katalikai, ortodoksai, protestantai, Rytų katalikai, musulmonai ir žydai.

Šio sugyvenimo, kuris nebuvo vien „tolerancija“, bet tikras bendras gyvenimas, Europai vis dar trūksta. Todėl Lietuvos švyturys turi tokią galimybę stipriau skleisti.

Taip pasiekiame antrąją svarbią popiežiaus mintį: švyturio vaizdinys tiesiogiai išplaukia iš Lietuvos istorijos. Daug kartų minėtos bendros tautos kančios, Pranciškaus teigimu, mums paliko du svarbius gebėjimus: išskirti tai, kas svarbiausia, ir kurti tikrąją vienybę – suderinti žmonių skirtumus.

Šią tezę aiškiau atskleidžia popiežiaus pasirinktas pavyzdys iš Lietuvos istorijos – 1799 m. carinės Rusijos administracijos sprendimas nugriauti Vilniaus sieną. Net priešams (Pranciškus vartojo terminą „įsibrovėliai“, bet ir šis terminas nepalieka vietos kokioms nors „minkštesnėms“ Rusijos vaidmens Lietuvos istorijoje interpretacijoms) sunaikinus visą miesto gynybos potencialą, išliko tai, kas svarbiausia – Aušros Vartai su Dievo Motinos paveikslu. Lietuva išsaugojo ir net sustiprino savo gebėjimą vienyti ir „ginti be puolimo“.

Taigi, istorija pati paruošė Lietuvą jos šiandieniniam vaidmeniui. Jei nuspręsime remtis savo stiprybėmis, galime labai ryškiai suspindėti senajame žemyne.

Paskutinę popiežiaus tezę verta tiesiogiai pacituoti: „Užtikrinu jus, kad Katalikų Bažnyčia, kaip ir anksčiau, bendradarbiaus ir dės visas pastangas, kad šis kraštas galėtų išpildyti savo pašaukimą būti bendrystės ir vilties tiltu.“

Šį pasakymą, tikėtina, nulėmė ne tik noras pripažinti Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios bendrystę praeityje. Tai kartu ir ateities vizija. Popiežius mato galimybę kartu su Lietuva sukurti naują Europos veidą.

Verta atkreipti dėmesį į svarbią pastabą Aušros Vartuose. Pranciškus pastebėjo, kad paveiksle Dievo Motina pavaizduota be kūdikio. Tai esą liudija, kad Marija yra visų motina, kuri kiekviename žmoguje mato Kristaus atvaizdą ir tokiu būdu padaro įmanomą kiekvieno žmogaus susitikimą su Dievu.

Nesunku pastebėti, kad šiame pavyzdyje atskleidžiama ir Bažnyčios pozicija pasaulio atžvilgiu. Šiuolaikinė Bažnyčia taip pat nebėra įsikibusi vien tikinčiųjų kaip savo „kūdikio“, bet atsigręžusi į kiekvieną žmogų. Marijos pavyzdžiu Bažnyčia taip pat siekia „išlaikyti šeimą kartu“ – taip popiežius apibūdino vienybę, kuri akivaizdžiai suprantama kaip ne tik krikščionių, bet ir netikinčių žmonių vienybė paties jų žmogiškumo pagrindu.

Tokioje vizijoje Lietuva matoma kaip „šeimos susitikimo“ vieta. Būtent šiame projekte – per Lietuvos pavyzdį išsaugoti Europoje praktines sąlygas skirtingų pasaulėžiūrų žmonių bendram gyvenimui, popiežius ir užtikrino Katalikų Bažnyčios partnerystę.

Dabar lieka klausimas, ar pati Lietuva išdrįs ir pajėgs tokio projekto imtis. Pranciškus patvirtino lietuviškos Europos būtinybę, nubrėžė jos viziją ir net meldėsi už vizijos išsipildymą. Bet, kaip tiksliai nurodė jis pats, malda nėra magija. Be Lietuvos žmonių ir ypač jos politikų praktinių pastangų plėtojant ir įgyvendinant viziją nieko nebus.

Gyvendamas vilties švyturyje, žinoma, negali nustoti viltis. Bet kol kas mes net nemanome, kad Lietuvos politika Europoje turėtų būti svarbi tema prasidedančiuose prezidento rinkimuose.

Deja.