Vilnius – ne verslo projektas
Ma­no, so­cial­de­mo­kra­tų pir­mi­nin­ko, vie­na už­duo­čių – ke­lio­nės po Lie­tu­vą. Mies­tai ir mies­te­liai, re­gis, spren­džia tas pa­čias prob­le­mas – ma­žė­jan­čio gy­ven­to­jų skai­čiaus, nu­si­dė­vė­ju­sios inf­ras­truk­tū­ros, pra­smin­go užim­tu­mo sto­kos. Vaiz­dai skaus­min­gai pa­na­šūs: už Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) lė­šas at­nau­jin­tas par­kas, men­kai re­no­va­ci­jos pa­lies­ti mie­ga­mie­ji kvar­ta­lai ir apy­tuš­tės vie­šo­sios erd­vės.

Niūrus vaizdas ir labai ryškios išimtys. Štai Birštone gyventojai į ateitį žiūri optimistiškai. Tokie miestai neapsiriboja ES paramos panaudojimu, jie žengia toliau negu miesto parko atnaujinimas. Negana to, gyventojai juose yra laimingesni ir sveikesni, labiau patenkinti savo miestu ir Lietuva negu vidutinis pilietis.

Kas lemia, kad kai kurie miestai prakunta? Kodėl Druskininkuose dauguma gyvenamųjų namų renovuota, o Vilniuje absoliuti dauguma renovacijos net nesvarstė? Kodėl mažame Birštono centre gyvenimas pulsuoja, o Klaipėdos senamiestis merdi? Dėl kokios priežasties Kaune gatvės kapitališkai remontuojamos, o Vilniuje kas pusę metų tose pačiose vietose lopomos?

Padarysiu viską, ką galiu, kad apie skandinavišką valdymo modelį išgirstų kuo daugiau vilniečių.

Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas. Būtent sudėtingą atsakymą pirmiausia ir siūlo mūsų politiniai oponentai. Jie skaičiuoja sutvarkytų gatvių kilometrus, renovuotų pastatų kvadratinius metrus, savivaldybės reklama „pasiektus ir motyvuotus“ miesto piliečius. Ir šių sudėtingų skaičiavimų pabaigoje pradingsta žmogus – tas, kuris kasdien naudojasi miesto infrastruktūra ir nuolat susiduria su prasta viešųjų paslaugų kokybe.

Yra ir paprastas atsakymas – viską lemia požiūris. Jei į miestą žiūrima kaip į verslo projektą, jeigu miestas ir jo bendruomenė supaprastinami iki buhalterinės lentelės „išlaidos ir pelnas“, žmonių gyvenimo kokybė nukeliauja į užribį. Dėmesio centre atsiduria „teisingi“ ekonominiai parametrai, ir visiškai nesvarbu, dėl kieno prakaito, pastangų ar nusivylimo tie parametrai atsirado.

Apmaudu, bet taip valdomas Vilnius. Du tarpusavyje susipjovę liberalai Artūras Zuokas ir Remigijus Šimašius kaip tik ir praktikavo valdymą „įvaizdis yra viskas – žmonės palauks“. Prisiminkite A. Zuoko machinacijas kuriant savivaldybės įmones, joms skirtus miesto biudžeto milijonus, teismus ir bankrotus. Koks buvo viso to tikslas? Tikrai ne vilniečių gyvenimo palengvinimas, verčiau jau asmeninių projektų įgyvendinimas sostinės ir jos gyventojų sąskaita.

Ir jeigu iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad R. Šimašiaus prioritetai yra kiti, neapsigaukite – reklama ir kosmetinis remontas skirti ne vilniečių gerovei, o R. Šimašiaus politinei karjerai kurti. Obuolys nuo obels netoli rieda – R. Šimašius nuo A. Zuoko pagal abejingumą vilniečių buičiai ir kasdienybei neatsilieka. Pavasarį buvo atliktas kosmetinis gatvių ir kiemų remontas, bet rudenį ten atsivėrė duobės, o brangiai kainavę dviračių takai jau dabar trupa. Savivaldybė padarė viską, kad nereikėtų statyti darželių, atsisakė gyventojus skatinti dalyvauti gyvenamųjų namų renovacijos procese.

Blogiausia iliustracija – tai tvyrant vasaros karščiams įvykęs Vilniaus atliekų surinkimo sistemos perversmas. R. Šimašius žinojo, kad sutrikimai – tikėtini. Buvo akivaizdu, kiek daug yra nepatenkintųjų ir ne iki galo supratusiųjų, kaip keičiasi atliekų surinkimas. Tačiau meras užsigeidė pertvarkos, ir buvo visai nesvarbu, kaip ji paveiks vilniečius – miestiečių interesai kažkur žemai. Kuo viskas baigėsi? Sveikatos apsaugos ministerijos perspėjimu skelbti ekstremalią padėtį ir gyventojų protestais.

Žmonės yra nusipelnę kur kas geresnių lyderių negu dėl savo karjeros miestiečių gerovę paaukoti pasirengę politiniai karjeristai. Todėl mes, socialdemokratai, siūlome alternatyvą – skandinavišką požiūrį į valdymą.

Skandinaviško požiūrio esmė – centre yra žmogus. Miesto sėkmę vertiname ne pagal skandalingus paminėjimus užsienio žiniasklaidoje ir ne pagal paskubomis asfaltuotos gatvės ilgį. Pagrindinis vertinimo kriterijus, ar miesto raida yra sėkminga, yra miestiečių gyvenimo kokybė. Ar gerai veikia viešojo transporto sistema? Ar pas gydytoją galima patekti be eilės? Ar miegamasis kvartalas yra renovuotas, šviesus ir saugus? Ar darželiai ir mokyklos yra pakankamai arti ir nemokami? Ar miestas įtraukia žmones į kultūrinį gyvenimą, ar palieka miestiečius prekybos centrams?

Šiuo metu einu Vilniaus vicemero pareigas, esu atsakingas už socialinius reikalus bei sveikatą ir matau, kad būtinas aktyvesnis savivaldybės dalyvavimas visa tai sprendžiant: palikti miestiečius ir jų problemas savieigai yra klaida.

Politiniai oponentai sako, kad Vilnius turi spindėti, būti ryškus ir įdomus. Esą tik tuomet jis bus sėkmingas. Tačiau dabar sostinė „spindi“ savo kontrastais – už 30 metrų nuo savivaldybės dangoraižio žmonės gyvena turėdami tik lauko kanalizaciją! Vilnius Europos kontekste ryškus ne komfortu, ne žmonių gyvenimo kokybe, bet vienkartinėmis reklamomis.

Mes, socialdemokratai, matome kitokį Vilnių. Kaip saugų ir žalią miestą, kuriame yra greitas susisiekimas, be išimties geros mokyklos, atnaujinti miegamieji kvartalai. Tai – lietuviško miesto vizija, kurią norime paskleisti po Lietuvą.

Padarysiu viską, ką galiu, kad apie skandinavišką valdymo modelį išgirstų kuo daugiau vilniečių. Dabartinė merų praktika, kai įvaizdis yra viskas, – tikrai ne vienintelė įmanoma.

Gintautas Paluckas yra Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas