Valstybės gyvasties klausimas: ar išsivaduosime iš „mužikų“? (II)
No­ri­me di­džiuo­tis sa­vi­mi kaip per­ga­lin­gos ir lai­min­gos Lie­tu­vos pi­lie­čiai. No­ri­me pa­si­ti­kė­ti da­bar­ti­mi ir at­ei­ti­mi sa­vo­je – Lie­tu­vos vals­ty­bė­je. Bet kaip tą pa­da­ry­ti? Kaip įkvėp­ti pi­lie­čiams tar­pu­sa­vio pa­gar­bą ir pa­si­ti­kė­ji­mą, tai­gi, ir tei­sin­gu­mą – bet ko­kio tva­raus au­gi­mo są­ly­gą? Kaip su­stab­dy­ti amo­ra­lu­mo ir ne­ga­lios nuo­šliau­žą, ku­ri žlug­do Lie­tu­vos pi­lie­čių drą­są, lais­vę ir kū­ry­bin­gu­mą? 

Šiandien lyg ir įsisąmoninome, kad piliečių įgalinimas yra mūsų valstybės sėkmės laidas. Bet kaip tą pilietį įgalinti? Kaip paskatinti gerbti vienas kitą ir pasitikėti vienas kitu? Nuo ko pradėti – kurti valstybę ... lyg ir iš naujo?

Šis skausmingas klausimas atveda mus į papėdę aukšto kalno, kurio viršukalnėje slypi iš prigimties trokštamas „aukso puodas‘ – gyvuoti įgaliai ir pilnatviškai išsipildymas. Kažkur ten ir čia – išminties aukštumoje ir prigimties gelmėje – slypi žmogaus galios ir pilnatvės šaltinis. Tik išminties kantrios paieškos dėka išlaisvinsime prigimties galią ir jos išlaisvinsime jos sklaidą.

Nuo Horebo kalno viršūnės Mozė žydams atnešė 10 prigimties priesakų ir Dievo kvietimą – tapti laisviems ir tapti tauta. Prireikė keturiasdešimties metų klajonių dykumoje, kol vergystės raugas tautoje išdviso ir susiklostė nauji laisvo bendrabūvio įpročiai. Tik laisvai tautai atsivėrė Pažadėtosios žemės gėris.

Vaizdingą biblinę istoriją ir kartu aktualią prigimties sklaidos metaforą išsiverskime į savą lietuvišką tikrovę. Ir lūkestingai paklauskime:

Lietuva, kas gi yra tavieji pranašai? Kas yra tavieji amžinieji priesakai? Kur ir kokiu tikslu Tu klajoji? Kas yra tavasis Pažadėtasis gėris?

Šiandien mūsų valstybei vadovauja iš įvairių politinių kampų ir priklausomybių susispietę „mužikai‘ neigiamąja ir plačiąja prasme. Lietuvoje pilietiškumą (t.y. bendrabūvį moralės, kultūros ir laisvos diskusijos pagrindu) puoselėjančius žmones užspietė menkos vidinės kultūros bei išsilavinimo veikėjai, ambicingi egoistai iš „nemirkčiojančių‘ melagių padermės. Jie valdo darinį „valstybė‘ kaip savo egoistinių paskatų lauką.

Šiuo metu klajojame ir klejojame moralia prasme skurdžių „mužikiškų‘ ambicijų ir vartotojų kliedesių pasaulyje. Esame – vergijoje. Nėra ir nenusimato jokio pranašo, kuris mus paprotintų ir išlaisvintų. Mes, Lietuvos piliečiai, likome vienų vieni – kaip kad pokario metų Laisvės kovotojai. Ir kaip pastarieji teturime vienintelį išgyvenimo kelią – stoti į kovą už save ir savo laisvę, už garbę ir garbingą Lietuvos piliečių bendrabūvį – Lietuvos valstybę.

Kol kas, deja, vis dar per mažai piliečių ryžtasi šiam žūtbūtiniam iššūkiui. Idant Lietuva išliktų ir taptų stipria valstybe, privalu siekti atvirkštinio rezultato – vis daugiau žmonių turi atrasti prigimtinio orumo ir savasties, t.y. lietuvybės, šaltinius. Privalu drįsti būti savimi ir laisvėti.

Seno sovietinio raugo iki kaulų smegenų priplėkusių ,mužikų‘ pasitraukimas iš valstybės valdymo būtų dar ne išganymas. Turi išnykti vergiška mužikiška savivoka su savo dvokiančiu žodynu ir valstybę žlugdančiais amoraliais įpročiais. Visuomenės gyvenime ir viešajame piliečių atstovų veikime (politikoje) turi įsivyrauti laisvų žmonių kultūra, žodynas, įpročiai. Jei šis kertinis lūžis įvyks, tik tada mums atsivers protėvių puoselėtas, senelių ir tėvų žadėtasis laisvos Lietuvos gėris ir grožis.

Tad ir privalu lyg iš naujo valstybę kurti nuo įsigalinimo prigimtyje pastangos bei laisvės sklaidos paieškos.

Sukluskime: kodėl imame vienas kitą gerbti? Todėl, kad vertiname žmogiškumą iš prigimties. Sakome: šis žmogus yra vertas pagarbos. Nes numanome, kad šis žmogus yra vertingas dėl ištikimybės iš prigimties bendram žmogiškumui. Žmogus žmogui pirmiausiai yra vertingas ne dėl įgaunamų gėrybių, įvairių naudų, bet dėl savos prigimties – pačio žmogiškumo. Ne dėl turto ir galios turėjimo, bet dėl iš prigimties kylančios sąžinės, atjautos, išminties ir, pagaliau, meilės.

Visi trokštame, kad mus gerbtų ir elgtųsi garbingai. Tačiau nebūtinai mes patys norime būti garbingais žmonėmis. Labai dažnai išorinės galios troškimas pinigams ir valdžiai suniekina iš prigimties kylantį garbingumą. Tačiau įsigalinimas ne iš prigimties, o dėka išorinių gėrybių – lyg ir laikinai kompensuojančių prigimties negalias – iškreipia pačią prigimtį ir, ilgainiui, gramzdina žmogų į neramybę ir nelaimę. Laisvė iš prigimties ir „laisvės“ vardu siaučiantis „ekonomizuoto‘ (t.y. išimtinai tik per naudų įgavimą žmogiškumą apibrėžiančio) liberalizmo vėžys yra iš esmės skirtingi dalykai. Laisvė yra visavertė Dievo sukurtos prigimties (amžinos sielos ir kūno vienovės) sklaida. Jeigu tikime, kad vis naujų daiktų ir naujų patirčių įsigijimo galimybės yra laisvės šaltinis, reiškia išsižadame orios prigimties dovanos ir tampame lyg laikinybėje ir pranašių, tačiau iš prigimties spėriai nykstančių „gėrybių‘ vergais. Nėra blogis turėti ir kaupti nuosavybę. Blogis yra tikėti, kad išorinių gėrių kaupimas yra laisvės šaltinis. Godumas ir puikybė dėka turėjimo nėra laisvė. Atvirkščiai, tai yra negarbinga, nes neturtina žmogaus iš prigimties. Išorinis kaupimas yra gėrybingas tik kaip vidinio – dvasinės prigimties lygmeny vykstančio – kaupimo pasekmė. Tik tada turimas turtas laisvės netrikdo ir prigimties nežaloja. Laisvė yra visavertė prigimties sklaida dėka laisvo pasirinkimo, kurį įgalina mąstymo galia, dovanos.

Štai – kelias į prigimties pilnatvės išsklaidos aukštumą. Gręžkimės į patį žmogiškumo šaltinį – prigimties gėrį. Savo ruožtu, tai kildina savigarbą, o savigarba – pagarbą vienas kitam. Ir tai yra senas kaip pati žmonija išminties kelias: „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum, kad tau darytų“. Ši ištara byloja, kad žmogų – tiek individualiai, tiek ir bendrabūviškai – apsprendžia prigimties gėris, kurį ir turėtume įgyvendinti savo gyvastyje ir vienas kito atžvilgiu.

Taigi, žmogiškumo galia slypi tvirtoje ir protingoje valioje – gręžtis prigimties gėrio link. Tai – patikimiausias žmogaus galių, talentų ir, aišku, laisvės sklaidos būdas. Tvirtybė tvirtinant prigimties gėrį kildina vidinę prigimties galią – dorybę. Būtent už šį vidujai pergalingą tvirtumą imame vertinti ir gerbti save. Atsiranda visavertis žmogiškasis stotas – galingas ir garbingas.

Savo ruožtu, savigarba įgalina gerbti kitą žmogų. Bet kokį žmogų. Net ir tą, kuris nėra moralus savo paties ir kitų atžvilgiu. Prigimties grožį išgyvenantis žmogus turi galią suprasti ir atjausti žmogiškumo stokojantį asmenį. Garbingas žmogus yra bendrabūviškas, taigi, kultūringas. Jis tiesiog negali negerbti kito žmogaus. Jis trokšta, kad ir prigimties gėrio stokojantis ir mažiau save gerbiantis žmogus siektų savasingą gėrį įsisavinti savo ir kitų labui. Garbingas ir kultūringas žmogus trokšta gyventi garbingų žmonių bendruomenėje, būtent, tarpusavio pagarba ir bendruoju gėriu grįstoje visuomenėje.

Tuo tarpu garbingas bendrabūvis įsitvarina savitomis, t.y. tapatybiškai pagrįstomis individualiomis ir bendrabūviškomis, formomis. Pastarųjų raiškų visumą įprastai vadiname – kultūra.

Iš čia plaukia išvada, Lietuvos bėdų šaltinis yra dvasinis skurdas. Mes vis dar sergame sovietinės okupacijos žudynių ir siausmo Lietuvoje pasekmėmis – vidinės ir bendrosios kultūros stoka.

Netikite? Įsijunkite ir pažiūrėkite į tūlo „valdančiojo‘ meluojančias akis. Ir tai – jau tapo įprasta visuomenės gyvenimo norma. Sovietmečio kanalo triukšmas su nepaliaujamu proputiniško Caro ir „socialistinės‘ pseudo lietuvybės Kultūristo dergimusi vis garsėja.