Valdyti ar tarnauti?
Čia prie Jė­zaus prie­ina Ze­be­die­jaus sū­nūs Jo­kū­bas ir Jo­nas ir krei­pia­si: „Mo­ky­to­jau, mes no­ri­me, kad pa­da­ry­tum, ko pra­šy­si­me.“ Jis at­sa­kė: „O ko no­ri­te, kad jums pa­da­ry­čiau?“ Jie ta­rė: „Duok mums sė­dė­ti vie­nam ta­vo šlo­vės de­ši­nė­je, ki­tam – kai­rė­je!“ Jė­zus at­sa­kė: „Pa­tys ne­ži­no­te, ko pra­šo­te. Ar ga­li­te ger­ti tau­rę, ku­rią aš ger­siu, ir bū­ti pa­krikš­ty­ti krikš­tu, ku­riuo aš bū­siu krikš­ti­ja­mas?“ Jie sa­ko: „Ga­li­me.“ Bet Jė­zus jiems pa­sa­kė: „Be­je, tau­rę, ku­rią aš ger­siu, jūs ger­si­te, ir krikš­tu, ku­riuo aš bū­siu pa­krikš­ty­tas, jūs ir­gi bū­si­te pa­krikš­ty­ti. Ta­čiau ne ma­no rei­ka­las duo­ti vie­tą sa­vo de­ši­nė­je ar kai­rė­je, – tai bus tiems, ku­riems pa­skir­ta.“ Tai iš­gir­dę, de­šim­tis su­py­ko ant Jo­kū­bo ir Jo­no.

Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“

Iš Evangelijos pagal Morkų

Artėjant kitų metų rinkimams ši Evangelijos ištrauka yra labai iškalbinga ir prasminga. Troškimas pirmauti, valdyti, būti pripažintam ir įvertintam būdingas daugeliui žmonių. Nesvetimas jis ir artimiausiems Kristaus bičiuliams apaštalams. Jis labai suprantamas ir pateisinamas. Net Jėzus šio noro nesmerkia, bet nepraleidžia progos atskleisti tikrąją pirmavimo, garbingumo prasmę. Pirmiausia, negali pats susikurti pripažinimo ir įtakos. Tai yra duodama kitų. Štai apaštalai prašo Dievo, o, pavyzdžiui, politikai – rinkėjų. Reikia būti vertam šių dovanų. Jos duodamos ne kieno nors puikybei ar savanaudiškumui patenkinti, bet įvertinant pasiaukojimą ir dalijimąsi gėriu.

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas“, – moko Jėzus. Jis pats, turėdamas neribotą galią, atėjo ne valdyti, kaip tai darė ir daro visų laikų valdantieji, bet tarnauti. Jis visą save atiduoda dėl žmonijos gerovės, dovanoja savo išmintį, darbus ir, pagaliau, paaukoja gyvybę. Jis jau tris kartus kalbėjo mokiniams apie jam rengiamą atlygį už visa gera, ką padarė žmonėms, o jie prašo garbės, lyg nebūtų girdėję apie artėjančią Kristaus kančią ir mirtį. Tokia Mesijo veiklos pabaiga jiems nepriimtina. Jiems reikia garbės ir išaukštinimo, daug ir mažiausia kaina.

Dažniausiai žmonės renkasi šį kelią. Jį siūlo puikybė, kildinanti ir palaikanti norą valdyti, neleidžianti suprasti, kad Kristus, atskleisdamas tragišką savo misijos pabaigą, pabrėžia tarnavimo, pasiaukojimo, atsakomybės reikšmę. Puikybė ne tik ugdo iškreiptą santykių visuomenėje sampratą, bet ir paklaidina žmogų savyje. Ją greitai papildo neteisingas savęs vertinimas, tuščiagarbiškumas, vėliau sukuriantys baimę ir nenorą pamatyti tikrą savo asmenybės būklę. Šios ydos slepia arba neigia dvasioje esančius trūkumus, neleidžia jų įvardyti, o kartu iš jų išsivaduoti. Pažeistas, melagingas santykis su savimi formuoja neteisingą elgesį. Jau pats noras būti pirmam, pripažintam ir įtakingam liudija vidinę dvasinę netvarką, nes mąstoma ne apie vertybes, kurios praturtina konkretų asmenį ir kitus žmones, ne apie gerus darbus ir kaip juos tobuliau atlikti, bet pirmiausia rūpinamasi tuo, ką sako žmonės – ar gerbia, ar paklūsta? Užuot sutelkus dėmesį į tai, kaip kurti gėrį, juo dalytis su kitais, tuščiai švaistomos jėgos įvaizdžiui kurti, įvairioms melagingoms manipuliacijoms ir kovai dėl pripažinimo. Taip žmogus sukuria savyje naują skausmo ir kančios, kylančios dėl kritikos, neįvertinimo, nepaklusnumo, židinį.

Kristus keliais paprastais žodžiais parodo, koks kelias yra tikras ir vertingas, – tai tarnavimas. Jis padeda išspręsti puikybės sukurtas įvairiausias ir painiausias problemas. Tarnavimas, pasiaukojimas reiškia dalijimąsi gėriu su šalia esančiais žmonėmis, kartu priimant jų širdies šilumą, išmintį, pagalbą ir paramą. Taip mes kuriame vienas kitą ir kuriame tiesa, gėriu pagrįstą pasaulį. Nesavanaudiškai tarnaujantis žmogus nemąsto apie atlygį, įvertinimą, nemąsto net apie rezultatą. Jis tam neturi laiko, nes jam svarbus pats tarnystės veiksmas ir į jį sutelktas visas dėmesys. Visa kita ateis – ir pripažinimas, ir įvertinimas, ir pagarba, bet tai yra tik priedas prie svarbiausių vaisių – artimo meilės patirties, taikaus bičiuliško gyvenimo kūrimo ir, kas svarbiausia, abipusio tobulėjimo ir turtėjimo. Būtent toks yra Dievo santykis su žmogumi. Dievas iš savęs duoda žmogui gyvybę, išmintį ir parodo gyvenimo kelią, remia jame savo galia. Pas pasiklydusią žmoniją Jis ateina per savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris tobuliausiai pratęsia Tėvo darbą, eidamas savęs atidavimo dėl žmonių gerovės, tarnavimo ir pasiaukojimo keliu iki mirties. Tokį pavyzdį palieka ir mūsų tarpusavio bendravimui.

Kunigas Aušvydas Belickas yra Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonas