V. Uspaskichas ir R. Karbauskis
Ne­ti­kė­ta ir įspū­din­ga per­ga­lė 2016 me­tų Sei­mo rin­ki­muo­se, kai re­kor­diš­kai daug man­da­tų ga­vo iki tol ne­la­bai įta­kin­ga Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga (LVŽS), ver­čia ieš­ko­ti ana­lo­gi­jų. Jų yra, te­rei­kia pri­si­min­ti 2004-ųjų Sei­mo rin­ki­mus, kai dau­giau­sia man­da­tų pel­nė vos prieš me­tus įsteig­ta Dar­bo par­ti­ja (DP). Abi šios po­li­ti­nės sėk­mės is­to­ri­jos yra pa­na­šios, ta­čiau esa­ma ir reikš­min­gų skir­tu­mų.

Akivaizdu, kad po 12 metų verslininkas Ramūnas Karbauskis pakartojo verslininko Viktoro Uspaskicho politinės veiklos modelį. Akivaizdu ir tai, jog dalis mūsų rinkėjų nepasimokė iš nesenos istorijos ir vėl patikėjo, kad stambus verslininkas su savo partija gali spręsti šalies problemas, kurių nepajėgia spręsti vadinamosios tradicinės partijos. Galbūt 12 metų yra laikotarpis, per kurį pasimiršta įgyta patirtis?

Rinkėjų, o būtent kairiosios stovyklos rinkėjų užmaršumas leidžia spėti, kad įmanoma dar viena panaši sėkmės istorija, kai stambus verslininkas įkurs partiją ir ateis į didžiąją politiką. Tokį verslininką jau galima įvardyti. Tai Visvaldas Matijošaitis. Jis kol kas tebėra vietos savivaldos politikas, tačiau itin greitai išaugęs V. Matijošaičio populiarumas šalies mastu gali sugundyti jį kurti savo partiją. Spėju, kad jos pavadinimas galėtų būti „Vieningoji Lietuva“.

Abi šios politinės sėkmės istorijos yra panašios, tačiau esama ir reikšmingų skirtumų.

Kauno meras turi ir kitą kelią eiti į didžiąją politiką, juk prezidento rinkimai vyks metais anksčiau nei Seimo. Įkurti ir valdyti partiją – daug organizacinio darbo, asmeninio laiko ir energijos reikalaujantis procesas. Eiti į nacionalinę politiką dalyvaujant prezidento rinkimuose yra paprasčiau.

Tačiau grįžkime prie „valstiečių“ ir „darbiečių“. DP didžiojoje politikoje veikė net tris Seimo kadencijas, o LVŽS dar tik įsibėgėja. Kaip baigsis „valstiečių“ sėkmės istorija, galime tik spėlioti, o tam gal ir padėtų „darbiečių“ istorija.

Skirtumai išryškėja jau analizuojant abiejų partijų pergales rinkimuose. 2004 metais daugiamandatėje apygardoje DP pritraukė 340 tūkst. rinkėjų, o „valstiečių“ laimėjimai užpernai buvo kuklesni – 274 tūkst. rinkėjų. Tačiau „valstiečiai“ kur kas geriau pasirodė vienmandatėse apygardose (čia reikia priminti, kad Kaune jie įveikė konservatorius), kuriose pelnė maždaug dvigubai daugiau mandatų nei „darbiečiai“ 2004-aisiais, todėl darbą Seime „darbiečiai“ pradėjo turėdami 39, „valstiečiai“ – 57 narius (su keliais save išsikėlusiais parlamentarais).

Kai stambus verslininkas kuria partiją ir eina į Seimo rinkimus, visiems turėtų būti aišku, kad jis pirmiausia galvoja apie savo verslą. Tačiau ir čia galima matyti skirtumų tarp V. Uspaskicho ir R. Karbauskio. Kėdainių magnatas įkūrė savo partiją 2003 metų rudenį puikiai žinodamas, kad Lietuva bus priimta į Europos Sąjungą (ES) ir pasipils ES fondų pinigai, kuriuos reikės „įsisavinti“. Juk ne veltui jis užleido premjero postą Algirdui Brazauskui, o pats tapo ūkio ministru.

Po kurio laiko V. Uspaskichas buvo priverstas bėgti į Rusiją, kur pasiprašė politinio prieglobsčio. Apie pusantrų metų slapstęsis toje šalyje, 2007 metų rudenį V. Uspaskichas grįžo į Lietuvą, kurioje jau buvo prasidėjusi apie 10 metų trukusi DP byla. Tačiau ji nesutrukdė jam būti išrinktam ir į Seimą, ir į Europos Parlamentą.

R. Karbauskis – visiškai kitokio tipo veikėjas, o LVŽS vadu jis tapo ne iškart, bet gana jaunas. Ši partija gana sėkmingai veikė kai kurių savivaldybių tarybose, tačiau į Seimą buvo patekusi tik kartą 2004 metais ir tik todėl, kad buvo susijungusi su Kazimieros Prunskienės vadovaujama Naujosios demokratijos partija. Išsiskyrę su šia politike, „valstiečiai“ ir 2008 metų, ir 2012 metų Seimo rinkimuose nesurinko nė 4 proc. balsų. Sėkmė 2016-ųjų rinkimuose buvo ilgo ir kantraus darbo rezultatas, o panašią sėkmę „darbiečiai“ buvo pasiekę beveik žaibiškai.

Yra ir kitas svarbus skirtumas. V. Uspaskichas naudojo partiją savo verslo reikalams ne visai pagal įstatymus, dėl to ir buvo nuteistas. R. Karbauskis veikia gal ir pagal įstatymus, tačiau supirkinėdamas ūkininkų žemes šis stambus žemvaldys naikina mūsų kaime vidurinę klasę. Tik dabar kitomis akimis pažvelgėme į daugiaserijinį filmą „Naisių vasara“, kuris, mano nuomone, propaguoja smulkiųjų ūkininkų nustūmimo nuo žemės ir pavertimo juos samdiniais filosofiją.

Vidurinė klasė – bet kurios liberalios ir demokratinės visuomenės pagrindas. Vidurinė klasė kaime – tai vidutiniai ūkininkai su keliais šimtais hektarų dirbamos žemės. Tai – šeimos ūkiai, kuriuose dirba visi šeimos nariai ir keli samdomi žmonės. Tokie ūkininkai puikiai žino, koks yra skirtumas dirbti nuosavą ir svetimą žemę. Pavertus juos samdiniais, jie greičiausiai paliks kaimą.

Dar vienas skirtumas – V. Uspaskichas yra linksmas žmogus ir niekada neslėpė, kad mėgsta taurelę ir myli moteris. R. Karbauskis – susirūpinęs moralistas, manantis, kad turi teisę mokyti mus gyventi, pirmiausia – draudimais. Ar galite įsivaizduoti V. Uspaskichą, besiguodžiantį, kad iš jo šaipomasi? O R. Karbauskis guodžiasi, nors lyginti šaipymąsi iš politikų su patyčiomis mokykloje yra daugiau nei keista.

Vytautas Dumbliauskas – Mykolo Romerio universiteto docentas