Užmiršta Vasario 16-oji
Pra­ėju­sią sa­vai­tę per vi­są Lie­tu­vą nu­vil­ni­jo vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio ren­gi­niai. Žmo­nės džiau­gė­si sa­vo ša­lies lais­ve, mo­ja­vo tris­pal­vė­mis, ka­bi­no jas sa­vo na­mų lan­guo­se, ir ga­lė­jo at­ro­dy­ti, kad taip bu­vo vi­sa­da.

Tačiau istorija yra negailestinga. Beveik 50 metų iš to šimtmečio gyvenome svetimųjų okupacijos sąlygomis, o Lietuvoje būta ne tik idealistų, kurie vasario 16-ąją stengėsi kur nors ant namo sienos, tvoros nupiešti trispalvę ar ją iškabinti, bet ir tokių, kurie juos gaudė, skundė, nutiesė kelią į Sibirą, davė „vilko bilietą“, sugriovė gyvenimą. Tokių, kurie skelbė komunistinę lenininę ideologiją kurdami asmeninę gerovę.

To gyvenimo realybę labai tiksliai atskleidžia šių metų vasario 16 dieną Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti režisieriaus Audriaus Juzėno filmas „Pelėdų kalnas“. Pagaliau ir mūsų šalyje sukurtas rimtas, dėmesio vertas filmas apie skaudžią, o kartu ir garbingą mūsų tautos patirtį. Labai siūlyčiau jį pažiūrėti kiekvienam Lietuvos žmogui, o valstybei – padaryti viską, kad filmas pasirodytų ir kitų šalių kino ekranuose, televizijose.

Tai filmas apie tą vis dar mažai suvoktą 50 metų laikotarpį, kai kiekvienas buvo atsidūręs ties pasirinkimu: pakilti į, atrodytų, beviltišką kovą ir neišduoti to, kuo tiki, ar, priešingai, įskųsti tai darantįjį. Trečias kelias – būti neutraliam.

Filme nėra jokio parodomojo patriotizmo, kurį, deja, su kaupu šiomis švenčių dienomis demonstravo kai kurie mūsų valstybės aukšto rango politikai. Filme niekas nesmerkiamas ir neaukštinamas, kiekvienas iš mūsų gali spręsti, kas buvo teisus, o kas – ne. Turintys turtingesnę vaizduotę gali bandyti įsijausti į vieną ar kitą filmo herojų, keldami sau klausimą, o ką daryčiau pats.

Filmo herojai – ne legendiniai pokario partizanai (įtaigių, rimtų vaidybinių filmų apie juos irgi labai trūksta). Tai – paprasti gimnazistai, jų kova prasidėjo nuo Stalino plakatų deginimo slapčia gatvėje, o vėliau nuvedė į pogrindžio veiklą miestuose.

Tai filmas apie tolimus 1947–1953 metus. Tačiau pasipriešinimas sovietų valdžiai, ir ne tik organizuotas, o dažnai ir gaivališkas, lydėjo Lietuvą visus 50 okupacijos metų. Iki pat 1988 metų vasario 16 dienos, kuri praėjusią savaitę buvo pamiršta, nors minime 30-ąsias 1988 metų įvykių, kai kilo Atgimimas, atvedęs į valstybės atkūrimą 1990-aisiais, metines.

Yra daug liudininkų, atsimenančių 1988 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Kur kas mažiau liko tų, kurie atsimena kitas vasario 16-ąsias Lietuvoje per 50 okupacijos metų. Gerai, kad prieš kurį laiką buvo prisiminti 1949 metų vasario 16 dienos įvykiai ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, o jos autoriai pagal statusą prilyginti Kovo 11-osios akto signatarams.

Iki šiol Lietuvoje deramai nesuvokta Sąjūdžio Seimo 1989 metų vasario 16 dienos deklaracijos svarba. Tuomet pirmą kartą nuo pakartotinės sovietų okupacijos 1944 metais ne kur nors miškuose ar giliame pogrindyje, bet viešai Lietuvos atstovai paskelbė siekį atkurti nepriklausomybę, o nuo 1988 metų liepos 9 dienos laisvai suplevėsavo trispalvės.

KGB ir kitų sovietų institucijų archyvai iki šiol slepia pavardes nežinomų jaunuolių, kurių gyvenimas buvo sužalotas vien dėl to, kad per tuos 50 okupacijos metų jie vasario 16-ąją bandė iškelti trispalvę. Ar neturėjo mūsų istorikai valdžios prašomi, o gal ir rodydami savo iniciatyvą, išversti tuos sovietinių laikų archyvus, ir ar ne šie žmonės turėjo būti visų pirma apdovanoti bei pagerbti už tai, kad kėlė trispalvę tada, kai už tai galėjo labai nukentėti? Ypač dabar, kai trispalvės kėlimas buvo taip sutapatintas su meile savo valstybei.

Vienas disidentas, kuris kiekvieną Vasario 16-ąją vienaip ar kitaip stengėsi paminėti ir sovietų laikais, prisipažino, kad šį kartą trispalvės ne tik nenešiojo gatvėje, bet ir neiškabino lange. Jis sakė, kad trispalvė yra jo širdyje ir nematąs reikalo kam nors to demonstruoti. Šis žmogus džiaugėsi pastaruoju metu kilusiu jaunuolių entuziazmu bei patriotizmo jausmu, susietu su trispalve, bet tai, ką jis papasakojo apie savo santykių su vienu kaimynu, yra verta dėmesio.

Jo kaimynas – sovietinių laikų veikėjas, galbūt buvęs KGB bendradarbis. Jis buvo labai aktyvus ir 1988 metų vasario dienomis, kai sovietinė valdžia prievarta suvarė žmones į Katedros aikštę pasmerkti Vasario 16-osios akto. Dabar išgirdęs raginimą iškelti trispalvę vasario 16 dieną lange, jis iškart tai padarė, o vėliau dar vieną vėliavą nuleido iš balkono. Paskui vaikščiojo po kiemą, kritiškai nužvelgdamas visų kaimynų, kurie neiškabino trispalvės, langus.

Sutikęs disidentą, jį užsipuolė: „Ar tu nesi Lietuvos patriotas? Ar tau nėra brangi Lietuvos vėliava, kad jos nekabini?“ Disidentas liūdnai šyptelėjo ir pridūrė: „Keista, kad žmonės taip greitai viską pamiršta ir patriotu laiko kiekvieną, kuris pasakys gražesnį žodį apie valstybę ar ims pozuoti trispalvių fone. Ką tokie „patriotai“ darytų, jei, neduok Dieve, rusų kareivių vėl ateitų į Lietuvą?“

Alvydas Medalinskas – Mykolo Romerio universiteto politologas