Uždraus konkurenciją?
Kaip rea­guo­tu­mė­te, jei di­die­ji pre­ky­bos tink­lai par­eikš­tų, kad kon­ku­ren­ci­ja – at­gy­ve­nęs da­ly­kas ir kad nuo šiol jie tar­pu­sa­vy­je ne­be­kon­ku­ruos, o tie­siog pa­si­da­lys mies­tus? Pa­vyz­džiui, „Ma­xi­ma“ veiks tik Vil­niu­je, „I­ki“ – tik Kau­ne, „Ri­mi“ – tik Klai­pė­do­je. Ir dar pa­pra­šy­tų už­da­ry­ti vi­sas ki­tas par­duo­tu­ves, kad vie­na­me mies­te bū­tų tik vie­no pre­ky­bos tink­lo par­duo­tu­vės ir jo­kių ki­tų. Kaip rea­guo­tu­mė­te į ar­gu­men­tus, ne­va var­to­to­jams dėl to bū­tų tik ge­riau, ne­be­rei­kė­tų rū­pin­tis, kaip pri­trauk­ti pir­kė­jų, rei­kė­tų ma­žiau par­duo­tu­vių, bū­tų ma­žiau iš­lai­dų, ma­žė­tų kai­nos?

O kaip reaguotumėte, jei, pavyzdžiui, mobiliojo ryšio operatoriai pasakytų – „kam ta nereikalinga konkurencija, juk visi siūlome tą patį produktą“? Ir pasiūlytų, kad, pavyzdžiui, Vilnius, Utena ir Rytų Lietuva nuo šiol naudosis tik „Telios“, Kaunas, Panevėžys ir Vidurio Lietuva – tik „Tele2“, Klaipėda, Šiauliai ir Vakarų Lietuva – tik „Bitės“ ryšiu. Esą reikės mažiau bokštų, mažiau darbuotojų, gal net ir ryšys atpigs.

O jeigu interneto tiekėjas, kabelinės televizijos operatorius, šiukšlių vežėjas, daugiabučių prižiūrėtojas pasakytų – uždrauskite mano konkurentus, palikite tik mano įmonę, ir aš tikrai stengsiuosi dirbti.

Matyt, visais atvejais kiltų triukšmas, visų įmonių vadovai būtų iškviesti į Seimą, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Konkurencijos tarybą. Džiaugiuosi, kad bent popieriuje vartotojų laisvė rinktis vis dar yra vertybė ir ją bent formaliai tebegina valstybė.

Energetikos sektoriaus reformos Lietuvoje irgi vykdytos dėl konkurencijos. Iš esmės buvo pasirinktas modelis, pagal kurį energijos gamyba ir jos pardavimas yra sritys, kur būtina konkurencija. Kitaip tariant, jūs, kaip vartotojas, galite pasirinkti, iš ko pirksite elektros energiją. Jei labai norite, galite ją pirkti ir iš kokios nors Estijos įmonės. Ir nors elektros energijos tinklai, kuriais jus ji pasieks, priklauso lietuviškai „Lietuvos energijos“ grupei, o ji turi įmonę, kuri užsiima elektros pardavimu, negalima vartotojo versti pirkti energiją iš „Lietuvos energijai“ priklausančio pardavėjo. Priešingai – elektros tinklai privalo leisti jums jais naudotis (žinoma, ne už dyką) būtent dėl to, kad galėtumėte pirkti elektros energiją iš kur jums geriau.

Keista, kad neseniai vėl pasigirdo raginimų, esą jokios konkurencijos šilumos ūkyje nereikia, ar net pamąstymų apie tai, kad reikėtų grįžti į laikus, kai vartotojai neturėjo jokio pasirinkimo.

Aišku, daugumai mūsų atskiros energijos pirkimo, naudojimosi tinklais sutartys ir daug formalumų tam, kad sutaupytume po dešimtadalį euro cento nuo kilovatvalandės, nelabai apsimoka. Kaip neapsimoka važiuoti į tolimesnę parduotuvę nusipirkti vienu centu pigesnio pieno. Bet gerai žinoti, kad tokia galimybė yra. Negana to, tolimesnė parduotuvė savo kainomis „prilaiko“ kainas prie namų esančioje parduotuvėje. Jei tolimesnei parduotuvei būtų uždrausta dirbti, nenustebčiau, jei kainos prie namų esančioje parduotuvėje pamažu pradėtų kilti.

Kažkas panašaus dabar veikia ir centralizuoto šildymo srityje. Vamzdžiai, kuriais šiluma atkeliauja iki jūsų radiatorių, priklauso šilumos tiekimo įmonei. Dažnai tokios įmonės turi ir katilines, kuriose gamina šilumą. Tačiau didesniuose miestuose veikia ir konkuruojančios katilinės, jos irgi gamina šilumą, bet neturi vamzdžių, ateinančių iki jūsų namo. Kaip tokiomis sąlygomis padaryti, kad tarp šilumos įmonių būtų konkurencija?

Dabar jei konkuruojančios katilinės šilumą parduoda pigiau nei įmonė, turinti vamzdžius (t. y. šilumos tiekėjas), tai šilumos tiekėjas privalo nupirkti šią šilumą. O kai šiluma perkama pigiau, mažiau už ją moka vartotojai. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vertinimu, vien 2017 metais dėl konkurencijos šilumos vartotojai už šilumą sumokėjo apie 12 mln. eurų mažiau. Jei konkurencija būtų įsileista į daugiau Lietuvos miestų, galbūt taupymas būtų dar reikšmingesnis.

Todėl keista, kad neseniai vėl pasigirdo raginimų, esą jokios konkurencijos šilumos ūkyje nereikia, ar net pamąstymų apie tai, kad reikėtų grįžti į laikus, kai vartotojai neturėjo jokio pasirinkimo, o viską tvarkė viena įmonė. Kad yra įmonių, kurioms konkurencija nepatinka, – jokia naujiena. Tokių įmonių buvo ir bus. Naujiena yra tai, kad bandoma formuluoti mintį, neva uždraudus konkurenciją šilumos ūkyje bus geriau patiems vartotojams. O čia jau visiška netiesa.

Protinga valdžia turėtų atskirti, kur yra šilumos vartotojų, o kur – šilumos tiekimo įmonių interesas. Jokiu būdu nesakau, kad tie interesai yra neišvengiamai priešingi. Tačiau konkurencija šilumos gamybos srityje yra ir teisingas, ir vartotojams naudingas sprendimas. Net jei konkurencija nepatinka tiems, kurie anksčiau gyveno monopolijos sąlygomis.

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas