Tokio sujudimo dėl savivaldos dar nebuvo
Ar­tė­jan­tį sa­vait­ga­lį Lie­tu­vo­je bus ren­ka­mi me­rai ir sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bos. Il­gą lai­ką sa­vi­val­dos rin­ki­mai ne­kel­da­vo daug ais­trų tarp no­rin­čių­jų juo­se da­ly­vau­ti ir pa­si­ry­žu­sių­jų bal­suo­ti. Sa­vi­val­dos rin­ki­mams pa­ly­gin­ti ne­daug dė­me­sio skir­da­vo ži­niask­lai­da. Bet šį kar­tą vis­kas yra ki­taip.

Žmonės jau pastebėjo, kad norinčiųjų dalyvauti rinkimuose sąrašas tapo didesnis nei per ankstesnius rinkimus, nes prie partijų prisidėjo gausybė visuomeninių komitetų.

Anksčiau šių buvo vienetai. Tačiau norėčiau tikėti, kad šis eksperimentas pavyko, ir žmonės, į valdžią išrinkę visuomeninių komitetų atstovus, turėjo nedaug kuo nuo partinių besiskiriančius deleguotus asmenis, bet kur kas didesnę pasirinkimo laisvę, nei būtų leista balsuoti tik už partinius kandidatus.

Manyčiau, tai, kad partijų ir visuomeninių komitetų sąrašai per savivaldos rinkimus turi lygias teises, yra labai svarbi teisinė bei konstitucinė norma. Juk niekur mūsų Konstitucijoje nepasakyta, kad tik partinių sąrašų kandidatai gali būti renkami į valdžią.

Kita vertus, atsiradus visuomeniniams rinkimų komitetams partijos turėjo pasitempti. Tai dabar ir matome nagrinėdami įvairių partijų sąrašus. Juose atsirado daug vietos ir jauniems asmenims (įskaitant ir nepartinius), kuriuos partijos dabar mieliau nei anksčiau kviečia į sąrašus.

Savivaldos rinkimuose norinčių dalyvauti visuomeninių komitetų gerokai padaugėjo kai kuriuose miestuose. Pavyzdžiui, Vilniuje tokių yra net 8, Klaipėdoje – 6.

Į akis krinta faktas, kad Kaune rinkimuose dalyvauja vos vienas visuomeninis komitetas. Tai, matyt, yra praėjusių savivaldos rinkimų pasekmė, kai vienas komitetų šiame mieste įsiviešpatavo, ir nelabai atsiranda komitetų, norinčių jam mesti iššūkį. Net ir parlamentinės partijos kukliai vertina savo galimybes Kauno valdžios rinkimuose.

Vilniuje ir Klaipėdoje viskas kitaip. Abu šiuos miestus valdę liberalai fragmentavosi ir dabar rinkimuose dalyvauja ir kaip partija (Liberalų sąjūdis), ir kaip visuomeniniai komitetai. Visi kiti rinkimų kampanijos dalyviai nori įsitikinti, kiek populiari čia buvo liberalų valdžia, ir metė daug jėgų kovodami tiek dėl vietų sostinės taryboje, tiek siekdami mero posto.

Džiugina tai, kad, pavyzdžiui, Vilniuje, ir partijų, ir visuomeninių komitetų sąrašuose galima rasti daug žinomų muzikos, sporto, mokslo pasaulio žmonių ir, kas labai svarbu, tiesiog aktyvių visuomenininkų.

Vieni jų, kurie iki šiol kaip visuomenininkai atstovavo įvairių Vilniaus miesto rajonų bendruomenių interesams, susibūrė į savo visuomeninį sąrašą. Kitus subūrė sporto idėja, dar kitus – siekis Vilniuje statyti metro ir pan. Vieni siūlo jungtis, kiti – judėti, bet visi kartu ragina Lietuvoje stiprinti savivaldą. Ir tai yra labai svarbu.

Jau pats įsitraukimas į kampaniją su bendraminčiais dėl savo miesto ar rajono yra sveikintinas.

Juk mūsų šalyje savivalda iki šiol buvo tarsi našlaitė, nors pagal politologijos principus ji yra arčiausiai žmonių esanti valdžia. Savivaldoje gali būti mažiau nei Seime ideologinės politikos, ateinančios per partijas, o jungti bendras susirūpinimas savo miestu.

Yra ir keistų sąrašų. Pavyzdžiui, vienas jų yra sudarytas tarsi pagal sumuštinio principą iš lietuvių ir lenkų (neporinis skaičius – lenkas, porinis – lietuvis), siekiant parodyti, kad abiejų tautybių žmonės Vilniuje yra svarbūs. Bet viešojoje erdvėje šio sąrašo iniciatoriai nežinia kodėl dažniausiai reklamuoja tik lenkų tautybės asmenis. Tada ir supranti, kad sąrašas – tik politinė technologija, kuria siekiama tiek lenkų, tiek lietuvių balsų.

Savivaldos rinkimuose gali reikštis ne tik parlamentinės partijos ir visuomeniniai komitetai, bet ir mažesnės partijos, kurioms dėl Lietuvoje galiojančių griežtų, konkurenciją pažeidžiančių normų rinkimuose sunku įveikti 4–5 proc. barjerą.

Šiuose rinkimuose minėta takoskyra šiek tiek mažiau juntama, nes juose dalyvauja irgi mažai lėšų turintys visuomeniniai rinkimų komitetai, išskyrus darinius, už kurių nugaros stovi koks nors įtakingas verslininkas ar rimti finansiniai interesai.

Čia ir baigiasi ta graži savivaldos rinkimų pusė. Reikia pažvelgti ir į kitą pusę.

Savivaldoje sukasi didžiuliai pinigai, joje dar esama didelių korupcinių landų. Matyt, dėl to kai kur į politiką bando grįžti ir asmenys, apie kuriuos sakoma: „Nesvarbu, kad vagia, bet jeigu dėl miesto ką nors darė, tai galima rinkti.“

Matyt, dėl to vis netrūksta pavyzdžių, kai koks nors eilinis sąrašo narys užsako didžiulę reklamą, jam ar jo rėmėjams kainuojančią didelius pinigus.

Savivalda nėra vieta, kur mokami oficialūs dideli atlyginimai, bet ten vis dar nėra efektyvios pinigų kontrolės, ir tai yra didžiulė problema.

Kovo 3 dieną laukia nelengvas pasirinkimas. Atmetus minėtus pavyzdžius, džiugina platus kandidatų spektras. Jau pats įsitraukimas į kampaniją su bendraminčiais dėl savo miesto ar rajono yra sveikintinas. Savaitgalis parodys, ar rinkėjai irgi bus aktyvūs.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas