Tikroji laisvė
Jė­zus mei­liai pa­žvel­gė į jį ir pa­sa­kė: „Vie­no da­ly­ko tau trūks­ta: eik, par­duok vi­sa, ką tu­ri, ir iš­da­lyk varg­šams; taip įsi­gy­si lo­bį dan­gu­je. Ta­da at­eik ir sek pa­skui ma­ne.“ Po ši­tų žo­džių ta­sai ap­niu­ko ir nu­si­mi­nęs pa­si­trau­kė, nes tu­rė­jo daug tur­to. Iš Evan­ge­li­jos pa­gal Morkų

Kiekvienas žmogus yra tarytum šio sekmadienio Evangelijoje matomas turtingas jaunuolis. Vienus Dievas apdovanojo grožiu, dideliu protu, charizmatiškumu, kitiems per profesinį pašaukimą dovanoja tam tikrą galią, įtaką, taip pat materialinius turtus, o dar kitiems dovanoja ypatingų talentų. Galbūt mes neturime visko, ko norėtume, bet, šiaip ar taip, visi esame apdovanoti gyvenimu, laiku, kūrinija, vieni kitais. Mes visi gavome turto.

Tikrai nereikėtų pradėti lyginti, kas ko turi daugiau, nes Jėzus teigia, kad „iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. Rimčiau apsvarsčius tokį Jėzaus perspėjimą, pasidaro lengviau atsispirti pavydo ir lenktyniavimo pagundai. Nes ateina suvokimas, kad gautas turtas yra ne privilegija, bet atsakomybė. Kuo daugiau turto turima, tuo sunkesnės pareigos iškyla prieš kitą žmogų ir prieš Dievą. Tuo didesnis tenka iššūkis išsaugoti vidinę nepriklausomybę nuo turimo turto. Tačiau kartu tai gali tapti malone, vertinga priemone siekiant didesnio visų gėrio.

Štai, pavyzdžiui, grožis gali puošti ir džiuginti aplinką, bet jo savininkas labiau nei kiti patiria tuštybės ir savimeilės pagundas, tad šis turtas, viena vertus, pasitarnauja bendruomenei, kita vertus, pačiam žmogui gali būti pražūtingas. Įgimtas protingumas irgi yra turtas – toks žmogus gausiai apdovanoja visuomenę vertingomis žiniomis, tačiau vėlgi, ši savybė gali paskatinti puikybę. Pinigingas žmogus gausiai gali remti vargšus, stiprinti kultūrą, palaikyti karitatyvinę veiklą, tačiau jis taip pat labiau rizikuoja pasiduoti godumui ar galios siekiui.

Tad turtingumas nebūtinai užtikrina laimę – turtai gali teikti ir palaimą, ir pražūtį. Mat laimės principas yra ne turėti, o būti. Ir išties laimingas yra tas žmogus, kuris yra savimi, kuris yra laisvas, susitelkęs ne tik į išorinę, bet pirmiausia į vidinę laisvę.

Šiandien daug diskutuojama apie laisvę reikšti įsitikinimus, kurti, keliauti, apie laisvę mylėti, tikėti, rinktis. Galėtume tai įvardyti kaip „laisvę kam“. Kaip teisingai siekti visų šių laisvių, šių gėrių, mums nurodo Dešimt Dievo įsakymų, kurių daugelis mūsų, kaip ir anas turtingas jaunuolis, laikomės nuo pat jaunystės.

Tačiau egzistuoja ir „laisvė nuo“. Ji nurodo ne į tai, ko reikia siekti, bet ko būtina saugotis. Tai laisvė nuo netvarkingų prisirišimų prie kūrinių, nuo ydų, laisvė nuo paties savęs – nuo savo egoizmo.

Žvelgdami į turtingąjį jaunuolį, matome, kad išoriškai jis yra laisvas – gali prieiti arčiau Jėzaus, yra laisvas užduoti jam klausimus, gali laisvai išpažinti savo tikėjimą. Jis atrodo geras tikintysis, kuris atlieka visas religines pareigas, pažįsta savo tikėjimą, trokšta tobulėti ir pasiekti Dangų.

Tačiau tai veikiau išorinė laisvė. Mat Jėzui pasiūlius, kad šis parduotų ką turi ir išdalytų vargšams – jeigu išties nori pasiekti amžinąjį gyvenimą – turtingas jaunuolis apniuko ir nuliūdęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Veikiau ne jis turėjo daug turto, bet turtas turėjo jį, turėjo jo laisvę, tad jaunuolis buvo nelaisvas atsiliepti į Jėzaus kvietimą.

Štai kaip svarbu rūpintis savąja „laisve nuo“, kad širdis nebūtų supančiota ydų, prisirišusi prie kūrinių, kurie galiausiai pradeda užstoti Dievą ir trukdyti gyventi pagal Jo valią. O toks gyvenimas neturint vidinės laisvės yra apniukęs ir liūdinantis, neleidžiantis tobulėti, nesvarbu, kad laikomės Dievo įsakymų.

Dievas nuolat dovanoja įvairių turtų, kad juos padaugintume ir dalydami kitiems Jam sugrąžintume, nes viskas yra Dievo. Jeigu pradedame savintis gautą grožį, talentus, protą, prarandame vidinę laisvę, o tuomet ir jėgas bei drąsą sekti Dievu, gyventi pagal Jo valią – kas yra būtina norint pasiekti Dangų.

Esame pašaukti būtent laisvei nuo nuodėmės, nuo savimeilės, tad prašykime jos sau, kad, būdami nepaprastai turtingi, nepamirštume, jog esame ne gėrybių savininkai, bet prievaizdai, kurie, laikui atėjus, turės šeimininkui duoti apyskaitą.

Jėzaus ir turtingo jaunuolio istorija mus įspėja, kad jei norime būti šventi, tobuli, būti geriausia savo versija (juk visi nešiojamės šį troškimą savo širdy), nepakanka tik laikytis įsakymų. Svarbu išsaugoti vidinę laisvę, kuri būtina, kad galėtume dovanoti savo širdį Dievui. Tačiau kaip tai padarysime, jeigu mūsų širdis mums nepriklausys, jeigu nebūsime savo širdies šeimininkai? Dievas nėra policininkas ar piktas teisėjas, kuriam svarbiausia, kad mes formaliai laikytumės taisyklių. Jis pirmiausia yra mylintis Tėvas, trokštantis mūsų širdžių, mūsų meilės atsako. Tačiau tik vidujai laisvas žmogus pajėgus mylėti, save dovanoti, krypti ne į save, bet į kitą.

Esame pašaukti būtent tokiai laisvei – laisvei nuo nuodėmės, nuo savimeilės, tad prašykime jos sau, kad, būdami nepaprastai turtingi, nepamirštume, jog esame ne gėrybių savininkai, bet prievaizdai, kurie, laikui atėjus, turės šeimininkui duoti apyskaitą.

Kunigas Gabrielius Satkauskas yra Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos Propedeutinio kurso ugdytojas