Ten, kur angelai būna arčiausiai žemės
Apaš­ta­lai su­si­rin­ko pas Jė­zų ir ap­sa­kė jam vi­sa, ką bu­vo nu­vei­kę ir ko mo­kę. O jis ta­rė jiems: „Ei­ki­te sau vie­ni į ne­gy­ve­na­mą vie­tą ir tru­pu­tį pa­il­sė­ki­te.“ Mat dau­gy­bė žmo­nių at­ei­da­vo ir iš­ei­da­vo, ir jiems ne­bū­da­vo ka­da nė pa­val­gy­ti. Tai­gi jie iš­plau­kė val­ti­mi į ne­gy­ve­na­mą nuo­ša­lią vie­tą. Žmo­nės pa­ste­bė­jo juos iš­plau­kiant, ir dau­ge­lis tai su­ži­no­jo. Iš vi­sų mies­tų žmo­nės su­bė­go te­nai pės­ti ir net pra­len­kė mo­ki­nius. Iš­li­pęs į kran­tą, Jė­zus pa­ma­tė di­džiu­lę mi­nią, ir jam pa­gai­lo žmo­nių, nes jie bu­vo tar­si avys be pie­mens. Ir jis pra­dė­jo juos mo­ky­ti dau­ge­lio da­ly­kų. Iš Evan­ge­li­jos pa­gal Morkų

Dabar pats atostogų įkarščio metas. Vieni planuoja, kur čia reikėtų išvažiuoti, kitiems sunku pagalvoti, kaip čia reikės grįžti į kasdienybės rutiną. Dar kiti galbūt sielojasi, kad dėl įvairių kliūčių negali nuvykti į norimas vietas ar, kaip ir kasmet, tiesiog pastebi, kad per trumpa ta vasarėlė.

Ten visada būsite svetingai priimti, nes tos vietos gyvuoja, tarnauja tam, kad žmogus galėtų pabėgti nuo pasaulio triukšmo ir patirti gydomąją, gaivinamąją Dievo meilę.

Evangelijoje nuskambėjęs paraginimas „eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ suskamba ta pačia vasarine poilsio, atostogų minčių melodija.

Tačiau šis kvietimas turi kur kas gilesnę prasmę nei poilsis po darbų. Šis kvietimas į negyveną vietą, į dykumą yra atnaujinimas Dievo kvietimo Izraelio tautai eiti į dykumą prie Sinajaus kalno, kur buvo sudaryta sandora tarp tautos ir Dievo. Dykuma Biblijos kalboje yra ypatingo susitikimo su Dievu vieta, perkeitimo vieta, naujos kelionės krypties pradžia. Tolesniame Evangelijos pasakojime Jėzus dykumoje padarys pirmąjį duonos padauginimo stebuklą. Tai būsimosios Eucharistinės sandoros, ypatingo savo Kūno ir Kraujo atidavimo žmogui stebuklo užuomina. Tai dar vienas Bažnyčios – Naujosios Sandoros tautos gimimo paveikslų. Bažnyčia nuolat padaugina duoną maitindama savo vaikus Eucharistiniu Kristaus Kūnu, o Viešpats rūpinasi ja pašaukdamas naujų ganytojų. Todėl šiuo laikotarpiu, artėjant stojamiesiems egzaminams į kunigų seminarijas, melskime Viešpatį naujų pašaukimų į kunigystę, drąsos ir ryžto atsiliepti į kvietimą būti Kristaus kunigu.

Biblinė dykumos, kaip susitikimo su Dievu, patirtis labai reikalinga ir šių laikų žmogui. Norėčiau paminėti keletą Lietuvos vietų, kurias raginu aplankyti, jose visada būsime svetingai priimti, nes jos gyvuoja, tarnauja tam, kad žmogus galėtų pabėgti nuo pasaulio triukšmo ir patirti gydomąją, gaivinamąją Dievo meilę. Šie vienuolynai vadinasi kontempliatyviaisiais, nes savo pagrindiniu tikslu laiko Dievo garbinimą ir pagalbą sieloms, pavargusioms nuo pasaulio tuštumos.

Nukeliaukite į Kaišiadorių rajono Paparčių kaime, prie pat Neries krantų, įsikūrusį Betliejaus seserų vienuolyną. Sesutės visuomet jus pasitiks gerumu spinduliuojančiomis akimis ir nuoširdžia šypsena. Dalyvaudamas jų liturgijoje, klausydamas jų giedojimo patiri apvalančią, nuplaunančią Šventosios Dvasios jėgą. Su panašiu meilės ir maldos svetingumu būsite priimtas ir seselių karmeličių vienuolyne Paštuvoje, Kauno rajone, ant tėvelio Nemuno krantų. Jūsų visada laukia taip pat Krikštėnų (Ukmergės r.) seselės, pasiryžusios lydėti jus malda ir stipria dvasingumo mokykla. O dar reikėtų paminėti bei aplankyti ir Senuosiuose Trakuose įsikūrusias seseles joanites, Kretingos šv. Klaros seseles bei Kaune gyvenančias seseris benediktines, kurių kapelionu nuo 1936-ųjų iki 1943 metų buvo palaimintasis arkivyskupas kankinys Teofilius Matulionis.

Taip pat yra kontempliatyvus ir vyrų benediktinų vienuolynas Palendriuose, Kelmės rajone. Lietuvos pievų grožio apsuptyje šis vienuolynas kviečia visus atvykti į tylos, ramybės ir maldos oazę, klausytis nuostabaus grigališkojo giedojimo ir drauge dalyvauti didžiajame pasaulio pašventinimo darbe. Pagal šv. Benedikto regulą kiekvienas svečias priimamas su ypatinga pagarba ir svetingumu.

Visi šie paminėti Lietuvos vienuolynai be reklamos ir triukšmo, tyliai ir ištikimai garbina Dievą bei padeda sieloms atgauti ramybę, dvasinę sveikatą. Daugelis sužeistų sielų čia rado stiprybės gyventi ir mylėti. Tai didis ir nepaprastai šventas darbas, vidinės Bažnyčios arterijos.

Dar norėtųsi paminėti ir padėkoti Dievui už Paberžės (Kėdainių r.) dykumą, dvasinę oazę, kai joje gyveno švento atminimo Tėvelis Stanislovas, kurio šiemet gimimo jubiliejų švenčiame. Sovietinės diktatūros laikais ten klestėjo laisvės mintis, iš miestų ir sostinių žmonės skubėjo į Paberžę apsiplauti širdies.

Taigi atostogos... Ar matote, kokia turtinga yra Lietuva? Kiek daug nepaprastai įdomių dalykų galima joje pamatyti. Kviečiu ir raginu ieškant dvasinės atgaivos, poilsio ir ramybės aplankyti šias paminėtas vietas. Tikrai turėsite neeilines keliones, puikiausias atostogas, sutiksite mylinčių ir už jus besimeldžiančių, jums padėti trokštančių žmonių. O vasaros desertui rugpjūčio 15 dieną jūsų laukia šimtmečio Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų – Žolinės atlaidai Punske, kur lietuviškų kaimų gyventojai savo rankomis iš augalų ir grūdų pina genialaus grožio padėkos vainikus Marijai ir kur švenčiant Žolinę dangaus angelai būna arčiausiai žemės.

Kunigas Marius Talutis yra Punsko parapijos vikaras