Tarp pilietinės visuomenės ir klajoklinės visuomenės
Po­li­to­lo­gų žo­dy­ne daž­nai var­to­ja­mas žo­džių de­ri­nys „pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė“. Šis ling­vis­ti­nis da­ri­nys yra ir Lie­tu­vos 1992 m. Kons­ti­tu­ci­jos pream­bu­lė­je. Ban­dan­tie­ji de­ta­liau at­skleis­ti pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės samp­ra­tos tu­ri­nį vals­ty­bin­gu­mo kon­teks­te, pa­pras­tai samp­ro­tau­ja apie tie­sio­gi­nės ir at­sto­vau­ja­mo­sios de­mo­kra­ti­jos dar­ną. Tai, ma­ny­ti­na, tei­sin­gas po­žiū­ris, ta­čiau tau­tos sa­vi­val­dos me­cha­niz­mas sa­vy­je tal­pi­na tik pro­ce­dū­ri­nę (tech­no­lo­gi­nę) šio reiš­ki­nio pu­sę, ga­lin­čią pa­teik­ti at­sa­ky­mą į klau­si­mą „Kaip?“. Ne­atsk­leis­ta lie­ka prie­žas­ti­nė – ver­ty­bi­nė šio reiš­ki­nio pu­sė, ke­lian­ti klau­si­mą „Ko­dėl?“.

Kodėl lietuvių tauta turėtų siekti „...darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“, kaip teigiama 1992 metų LR Konstitucijos preambulėje?

Jeigu tai suvokta tautos konstitucinė siekiamybė, tai kodėl per ketvirtį amžiaus mes ta linkme nė kiek nepasistūmėjome, o atvirkščiai-vis tolstame?

Analizuojantys Lietuvos valstybingumo raidą negalėjo nepastebėti, kad pirmajame po nepriklausomybės atgavimo dešimtmetyje teisinis nihilizmas ir dvejopų standartų taikymas buvo retenybė, na, o trečiajame dešimtmetyje – kasdienybė. Kad geriau suprastume pilietiškumo esmę, paanalizuokime, kas yra pilietinės visuomenės priešingybė, kas pilietiškumo antonimas?

Kadangi pilietiškumas yra daugiasavybis reiškinys, rasti jam pilnavertę žodinę priešingybę kažin ar įmanoma. Laikydamiesi istorinio konteksto, priešingybe pilietinei visuomenei galėtume įvardinti klajoklinę visuomenę. Beje, nūdienos sąlygomis masiniai klajokliniai – migraciniai reiškiniai taip pat suprantami kaip pilietiškumo netekties padariniai.

Glaustai aptarkime pilietiškos ir klajokliškos kultūrų žmonių vertybines nuostatas dabartinio civilizacinio laikotarpio kontekste. Pilietiškos kultūros žmogus samprotauja panašiai taip: „Čia mano namai. Čia visi aplinkiniai mane pažįsta. Santarvė ir teisinė taika – mano socialinės laimės sąlyga, todėl man dera elgtis taip, kokio elgesio aš noriu iš aplinkinių“.

Klajokliškos kultūros žmogaus orientacija kiek kitokia: „Jei aš turiu pinigų, bet kur jaučiuosi kaip savo namuose. Man nereikia pažįstamų – mokų žmogų visur pripažįsta. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, o organizuotumas ir apsukrumas padeda išvengti pavojingų situacijų ir nelaimių“.

Vertinant pilietiškas ir klajokliškas vertybines orientacijas žmogaus interesų tenkinimo kontekste, galima daryti išvadą, kad pilietinė kultūra orientuota į ilgalaikį bendrų interesų tenkinimą; klajoklinės kultūros žmonėms svarbu „daug, pigiai ir dabar“. Priklausomai nuo to, kam valstybingumo architektai teikia prioritetą, toks ir pasirenkamas konstitucinis valstybingumo modelis. Paprastai dėl skirtingų polinkių žmonių sulygtų kompromisų pasirenkami mišrūs konstituciniai modeliai, dėl ko valstybių Konstitucijos paprastai neturi vidinio sisteminio vientisumo.

Pastebėtina, kad tokia yra ir 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija. Suprantama, kad ištrūkus iš imperinių gniaužtų, žymi dalis konstitucinių normų kūrėjų siekė suasmenintos valdžios galias realizuoti kuo skubiau, į paribius nustumiant teisės valdžią. Dėl to buvo priimtas tarsi paliekančios nutryptą imperinę „ganyklą“ tautos konstitucinis modelis, kuriame gausiai palikta klajoklinės visuomenės kultūrai būdingų teisinių normų. Deja, teisės valdžia, kuri būdinga brandžiai pilietinei visuomenei, Lietuvoje taip ir neįgauna lemiančių galių. Čia vis dar bujoja interesų grupių valią ginanti suasmeninta institucinė valdžia. Kita vertus, mūsų šalyje ne tauta, kaip prigimtinis valstybingumo subjektas, laikoma viešųjų išteklių ir paveldo savininke. Čia viso to savininku pripažinta valstybė. Dėl to valstybės tarnautojai nejaučia skirtumo tarp viešųjų išteklių administravimo ir disponavimo jais. Todėl paskatos korupcijai yra ne proginės, o sisteminės. Jas išgyvendinti galima tik sisteminiais pokyčiais, kurių partokratinės struktūros įvairiausiais pretekstais vengia.

Dar viena pilietinei visuomenei nebūdinga mūsų valstybingumo aplinkybė – pilietinio lygiateisiškumo ignoravimas. Turint galvoje, kad lygiateisiškumo kaip ir socialinės laisvės esmę sudaro asmens teisių ir pareigų balansas, o teisė be pareigos ir atsakomybės laikytina privilegija, todėl privilegijuotų asmenų mūsų valstybiniame sektoriuje teisinis įsitvirtinimas (LR CK 6.271, 6.272 str.) ne tik prasilenkia su pilietinės visuomenės principais, bet savo primityvumu pažeidžia ir Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri skelbia: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ (1 str.).

Priklausomai nuo šalies tarptautinio konteksto, kintančių tautos kultūrinių bei ūkinių prioritetų ir politologinės minties raidos galime ir toliau blaškytis tarp pilietinės visuomenės ir klajoklinės visuomenės konstitucinio valstybingumo modelių.

Tačiau tie, kuriems yra vidinis poreikis išsaugoti tautos savastį ir tvarumą, siūlo subalansuotą pilietinės visuomenės valstybingumo sistemą.

Kitos orientacijos piliečiai, kurių saviraiškos motyvas skatina siekti kitų vertybių – „daug, pigiai ir dabar“ – dėl Lietuvos konstitucinės reformos paprastai nesuka sau galvos arba priima globalizmo religiją.

Pilietininkų svarbiausi konstituciniai subjektai yra vertybinio pobūdžio ir turi tokią hierarchiją: „Žmogus, Tauta, Valstybė“. Valdžia šiuo atveju priklauso Teisei ir Tiesai.

Klajoklinės visuomenės šalininkų dominuojantys konstituciniai subjektai yra kiti ir rikiuojasi ne vertybiniu, o vadybiniu pagrindu: „Valdžia ir kiti žmonės“.

Pilietinės visuomenės valstybingumo konstitucinį skeletą mes jau paruošėme. Juo besidominčius siūlome susipažinti virtualioje duomenų saugykloje https://www.dropbox.com/s/di3c795dmonqrzf/KONSTITUCIJA_2laida%20PDFui.pdf?dl=0 ir bandyti patobulinti, siunčiant pasiūlymus el. paštu: teises.valdzia@gmail.com .

Jonas Ivoška yra advokatas