Šventinės ir nešventinės mintys
Kiek­vie­nas Ko­vo 11-osios pa­mi­nė­ji­mas ly­di­mas ne­se­niai pa­mi­nė­tos Va­sa­rio 16-osios. Gal­būt to­dėl, kad šios da­tos yra la­bai ar­ti vie­na ki­tos, o gal to­dėl, kad jos yra la­bai su­si­ju­sios. Tai­gi, ima no­ras jas ly­gin­ti, su­vok­ti jų reikš­mę mū­sų tau­tos ir vals­ty­bės gy­ve­ni­me.

Kai pradedi jas gretinti, suvoki, kad Vasario 16-oji yra gili istorija, žyminti stebuklą, kai nedidelė grupė išsilavinusių lietuvių sugebėjo sukurti modernią tautinę valstybę. Kaip kitaip, jei ne stebuklu vadinti tuos 22 valstybės kūrimo metus, palikusius tokį neišdildomą ženklą tautos politinėje sąmonėje, kad jų ilgėjosi kiekviena karta, gyvenusi sovietinės okupacijos metais? Tų metų vertę ryškiai pajunti tada, kai pagalvoji, kad jei Kovo 11-osios Lietuvai būtų buvę skirta tik tiek metų, būtume buvę okupuoti 2012-aisiais.

Kovo 11-oji nėra gili istorija, daugybė žmonių ją dar puikiai prisimena, o daugelis politikų, kurie tada kūrė mūsų valstybės veikimo taisykles, ir dabar aktyviai veikia. Nuo šios datos mūsų neskiria jokia okupacija, į ją remiasi dabartis ir visi pasiekimai bei nesėkmės. Kovo 11-oji dar yra labai arti mūsų, ji dar nevirto mitu – juo taps, kai neliks gyvų jos liudininkų.

Dabar sunku patikėti, kad politinis elitas nepastebėjo dirbamos žemės sutelkimo stambių žemvaldžių rankose.

Kuo reikšmingas Kovo 11-osios aktas? Ne tik tuo, kad juo buvo atkurta valstybė, nes valstybė yra ne tikslas, o priemonė. Atkurta valstybė mums grąžino galimybę patiems spręsti savo problemas, tvarkytis toje teritorijoje, kurią paveldėjome po sovietinės okupacijos. Kaip mums sekasi naudoti atgautą valstybingumą? Atsakymas toli gražu ne vienareikšmiškas.

Nežinia, ar reikėtų verkti, ar džiaugtis, kad tik artėjant 28-osioms Kovo 11-osios metinėms pamatėme, kokie procesai vyksta mūsų kaime. Tik dabar viešąją erdvę pasiekė žinia, kad 3 proc. žemdirbių valdo maždaug pusę visos šalies dirbamos žemės. Visi Kovo 11-osios liudininkai turėtų prisiminti, kaip pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais buvo kalbama apie kolchozų žalą ir šventą siekį atkurti ūkininkų socialinį sluoksnį. Ar ne dėl šio švento siekio buvo atlikta protu dabar nelabai suvokiama kampanija išdalyti kaimiečiams po 3 ha žemės? Juk buvo dalijama ta žemė, kuri turėjo savininkus, turinčius nuosavybės dokumentus, išduotus Vasario 16-osios Lietuvoje.

Atkurtos valstybės tuometis politinis elitas pasižymėjo ne tik tuo, kad rodė nepagarbą privačiai nuosavybei ir lengva ranka dalijo svetimą žemę, bet ir tuo, kad sukūrė „inovaciją“, kokios žmonija nebuvo mačiusi. Visais laikais ir visose visuomenėse žemė buvo ir yra laikoma nekilnojamuoju turtu, tačiau mūsų politinis elitas nepabūgo paversti jos kilnojamuoju turtu. Belieka spėti, kad tas žemės kilnojimas kai kam davė didelės naudos.

Dabar sunku patikėti, kad politinis elitas nepastebėjo dirbamos žemės sutelkimo stambių žemvaldžių rankose. Kai televizijos laidoje politikas Andrius Kubilius prisipažįsta, kad jis užaugęs Vilniuje ir nelabai domėjosi kaimu, lieka neaišku, ar jis apsimeta kvailiu, ar mus kvailiais laiko. Žmogus, kuris Seime sėdi ilgiau nei dabartiniai studentai turi metų, kelis kartus buvo ministras pirmininkas, dabar staiga sužinojo, kad kaime vyksta negeri dalykai, tampame panašūs į Lotynų Ameriką ir jos latifundijas.

Čia reikia padėkoti Ramūnui Karbauskiui, kad sugalvojo tapti didžiu politiku. Tik tada, kada stambiausias mūsų žemvaldys įžengė į ryškiai apšviestą politinę sceną, visuomenė suprato, kad žemės koncentravimas kelių žemvaldžių rankose gal vis dėlto nėra sveikintinas dalykas, galbūt geriau vidutiniai arba šeimos ūkiai. Savo žemę dirbantis pasiturintis ūkininkas yra teigiamas vaizdinys, ateinantis iš Vasario 16-osios Lietuvos. Tokie ūkininkai ir dabar yra geriausias garantas, kad kaime bus saugomos tautinės tradicijos bei papročiai ir kaimo gyventojai neemigruos. Kodėl Kovo 11-osios Lietuvoje tokie ūkininkai tampa ne vertybe?

Gal taip sutapo, bet artėjant 28-osioms nepriklausomybės atkūrimo metinėms viešoji erdvė prisipildė žinių ir komentarų apie kitą mūsų valstybės skaudulį – viešuosius pirkimus. Prisipažinsiu, niekaip neatsistebiu, kodėl mūsų žiniasklaidoje viešieji pirkimai aptariami pasitelkiant daugybę eufemizmų (neutralių žodžių, vartojamų vietoj nešvankių ar šiurkščių). Populiariausias eufemizmo vartojimas – šnekėjimas apie viešųjų pirkimų skaidrumą, kai reikėtų kalbėti apie paprasčiausią vogimą.

Toks neutralus kalbėjimas greičiausiai nulemtas teisinių dalykų (laikomasi nekaltumo prezumpcijos), tačiau ar ką nors nustebinsime banalia tiesa, kad viešieji pirkimai yra labiausiai paplitęs būdas vogti valstybės biudžeto (t. y. mūsų visų) pinigus. Ilgą laiką ieškojau, kuo galėčiau pakeisti plačiai žinomą rusišką žodį „otkat“, reiškiantį tai, kas pavagiama iš valstybės, kol neseniai viename prancūzų dokumentiniame filme apie dabartinį Rusijos režimą išgirdau tinkamą žodį – komisiniai. Kiek komisinių procentų lieka tiems, kurie valstybės įstaigos vardu ką nors perka iš privataus sektoriaus? Pikti liežuviai plaka, kad šiuo metu Lietuvoje komisiniai siekia 10–15 procentų.

Kova už viešųjų pirkimų skaidrumą Teisingumo ministerijoje net įgavo naujas formas: ministro pirmininko patarėjas Skirmantas Malinauskas ir ministerijos auditorė Rasa Kazėnienė surengė spaudos konferenciją, patarėjas pareikalavo viceministro Raimundo Bakšio atsistatydinimo. Žiniasklaidos džiaugsmui, kilo nemažas šurmulys.

Tačiau be paradoksų apsieiti nepavyko. Kilusiame šurmulyje visi vieningai pripažino, kad Milda Vainiutė buvo pirmoji teisingumo ministrė, pradėjusi realias pertvarkas ministerijoje, kad nė vienas iki jos dirbęs teisingumo ministras nejudino uždaros sistemos – Kalėjimų departamento. Visi pabrėžė, kad M. Vainiutė yra dora ir sąžininga, tačiau... ji buvo priversta atsistatydinti.

Su Kovo 11-ąja, brangūs tėvynainiai!

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas