Susipažinkite: „stopgap“
Prieš ge­rus 10 me­tų, jei Lie­tu­vo­je vyk­da­vo gat­vės ar ke­lio re­mon­to dar­bai, žy­mė­ji­mas bū­da­vo at­sai­nus, ne­ryš­kus (daž­niau­siai dėl to, kad pur­vu ap­taš­ky­tos gai­re­lės ne­bū­da­vo va­lo­mos), ne­aiš­kus (daž­nai nie­kas ne­sku­bė­da­vo iš­vers­tos gai­re­lės pa­kel­ti), ženk­lai, su­sta­ty­ti prieš dar­bų ruo­žą, bū­da­vo ne­in­for­ma­ty­vūs. Per tą lai­ką pa­dė­tis ne­abe­jo­ti­nai pa­ge­rė­jo, ta­čiau tik kai kur – sa­vo vi­sai ne­moks­li­nio ste­bė­ji­mo pa­grin­du įta­riu, kad tik ten, kur yra vals­ty­bi­nės reikš­mės ke­liai.

Tačiau net ir dabar apie Lietuvą negalima pasakyti daug gero, jei lyginsime, pavyzdžiui, su Skandinavija, kur infrastruktūros plėtra nekelia jokių problemų eismo dalyviams: viskas saugu ir aišku. Šis pavyzdys, mano nuomone, iliustruoja vieną žiojinčią ir Lietuvos gyvenimo kokybės gerėjimui labai trukdančią spragą. Mums nežinoma sąvoka „stopgap“ (laikinas sprendimas), kalbu ne siaurąja žodyno, o pagarbos viešųjų paslaugų ir infrastruktūros naudotojams prasme.

Vargu ar greitai ir pigiai išspręsime chroniškas problemas, jei klejosime padebesiais kurdami vieną strategiją po kitos.

Neabejoju, kad ne vienas jūsų lengvai atpažinsite tokį erzinantį Lietuvos politinių sprendimų priėmėjų retorikos elementą, kuris, regis, jau tapo įpročiu – savotiška mandagybe, kai reaguodamas į klausimus dėl kokios nors problemos sprendimo atsakingas asmuo situaciją pakomentuoja maždaug taip: „Problema žinoma, darbai jau vyksta, tereikia palaukti (metus, penkerius ar dešimt) ir kai tie darbai bus padaryti, padėtis (čia įrašykite jums aktualią temą: sveikatos sektoriaus, korupcijos masto, eismo spūsčių ar saugumo, emigracijos) iš esmės pasikeis į gera.“

Mano nuomone, toks valdžios atstovo kalbėjimas suteikia pagrindo pradėti aiškintis dėl jo kompetencijos eiti pareigas. Palyginkime situacijas. Jei, pavyzdžiui, reporteris, darydamas reportažą apie kokio nors žalingo elgesio kontrolės sugriežtinimą (alkoholio įsigijimo ir reklamos ribojimus), rodo vieningą praeivių nuomonę: „Kas norės, tas ir toliau gaus“, „Visų vis tiek neišblaivysi“, galime pasijuokti. Galime ir atsidusti, kad vis dėlto ne praeiviai yra sprendimų priėmėjai. Tokie atsakymai parodo, kad tai, kas yra geras viešosios politikos procesas, daugeliui nėra visiškai žinoma. Politikos priemonių rengėjai (bent jau tol, kol savo darbą atlieka profesionaliai) nesiekia „visų išblaivyti“ ar „užkardyti priėjimo tiems, kas tikrai nori gerti“. Jie siekia pagerinti įvairius jų stebimus rodiklius taip, kad Lietuvoje būtų geriau nei anksčiau ir tų pokyčių įgyvendinimas nekainuotų nepagrįstai daug.

Praeiviams taip ir norisi paaiškinti, kad niekas nesitiki, jog visi „nuo rytojaus“ nebegers. Tačiau argi neverta pasistengti, jei kelis šimtus gyvybių išgelbėsime nuo kepenų ligų, girto sugyventinio kirvio ar gabių vaikų – nuo skurdo ir nevilties? Ginčytis turėtume dėl to, ar ne per didelė šių gyvybių gelbėjimo kaina. Juk nebegalėsime iki išnaktų nusipirkti butelio arba kaimo parduotuvė pabrangins batoną, kad nebankrutuotų. Man tokia aritmetika gana aiški, bet galime ginčytis – toks objektas tikrai yra vertas ginčo dėl politikos priemonių.

Kai kalbame apie sprendimų priėmėjus, sakančius, kad „problemą žinau, bet dabar nieko nedarysiu, o lauksiu dešimtmečius, kol ji (galbūt už milijonus) bus išspręsta iš esmės“, darosi ne juokinga, bet liūdna, o kartais – ir baisu. Žodžiai „problema žinoma“ reiškia, kad sprendimų priėmėjas supranta, jog yra atsakingas už jos sprendimą. Tačiau pasakydamas, jog „kas nors ką nors daro, kad situacija būtų pakeista kada nors ateityje“, jis parodo, kad perkelia atsakomybę. Ir tai yra blogai, nes aukštas pareigas einantiems žmonėms tenka daug atsakomybės ne tam, kad ją perkeltų, o tam, kad ją prisiimtų ir siektų kuo greitesnių bei mažiau kainuojančių pokyčių.

Taigi, grįžtant prie viešojo valdymo literatūroje paplitusios sąvokos „stopgap“, derėtų pasakyti, kad tai – ne vien laikinoji priemonė, ja paprastai sprendžiama problema arba patenkinamas poreikis. Antroji sakinio dalis yra tai, ko nesuvokia visi Lietuvos viešojo valdymo sistemos atstovai. Juk esant nesaugiai perėjai visai nebūtina perstatyti sankryžos, kad nežūtų žmonės. Nauja sankryža gal ir būtų gerai, bet laukti penkerius metus ir toliau rizikuoti žmonių sveikata ir gyvybėmis – ne vien nekompetencijos dalykas...

Vakarų valstybių praktikoje yra aibė pavyzdžių, kai ieškant laikinųjų priemonių ir turint mažai išteklių sukuriami dalykai, ilgainiui tampantys nuolatinėmis priemonėmis. Jos ne tik gelbsti sveikatą, gyvybes ir nervus, jas už milijonus net galima pardavinėti užsieniečiams, kurie tų sprendimų laukia dešimtmečiais. Nuolat kalbame apie inovacijas ir inovatyvią valdžią, taip pat – ir apie chroniškas problemas. Tačiau vargu ar jas greitai ir pigiai išspręsime, jei klejosime padebesiais kurdami vieną strategiją po kitos. Norite greitų pokyčių? Aš irgi noriu ir siūlau „stopgap“. Papasakokite apie tai jūsų apygardoje išrinktam Seimo nariui ir savivaldybės merui, taip pat pareikalaukite, kad jie taikytų „stopgap“, arba jūs jų neberinksite!

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius