Stringantis politinis mechanizmas
Pra­ei­tos sa­vai­tės karš­čiau­sia nau­jie­na bu­vo ži­niask­lai­dai nu­te­kin­ta Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to pa­žy­ma, par­eng­ta Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­tui. Jos tu­ri­nį ga­li­ma pa­va­din­ti skan­da­lin­gu, nors, ki­ta ver­tus, pa­žy­mos at­sklei­džia­mos pa­slap­tys ne­bu­vo to­kios jau ne­ti­kė­tos. Ta­čiau, ir čia yra es­mi­nis da­ly­kas, tarp „nu­ma­ny­ti“ ir „ži­no­ti“ yra di­de­lis skir­tu­mas. Šian­dien ga­li­ma sa­ky­ti, kad Lie­tu­va jau ži­no tai, apie ką anks­čiau gal­būt tik nu­ma­nė.

Pažymos nutekinimas irgi neturėtų būti vertinamas be platesnio konteksto. Labai įkyriai prašosi išvada, jog dokumentas buvo atiduotas žiniasklaidai reaguojant į ankstesnį nutekinimą, turint galvoje susirašinėjimo tarp buvusio Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) pirmininko Eligijaus Masiulio ir prezidentės Dalios Grybauskaitės paviešinimą. Galima priminti, kad šio susirašinėjimo turinys net leido svarstyti apie apkaltos šalies vadovei galimybę, tačiau dabartinė paviešinta pažyma grąžino prezidentę į jėgos poziciją, o E. Masiulį (be kita ko, įtariamą stambaus kyšio ėmimu iš koncerno „MG Baltic“) ir visą LRLS paskandino dar giliau.

Pažymų nutekinimas žiniasklaidai tikrai nėra sveiko politinio lauko požymis ir gali būti vertinamas kaip dar vienas politinio žaidimo elementas.

Apie ką gi byloja pažymos tekstas? Priminant trumpai – jis pasakoja apie tai, jog vienas didžiausių šalies koncernų „MG Baltic“ visą dešimtmetį siekė įgyti ženklią politinę įtaką ir negalima teigti, jog iš to sumanymo nieko neišėjo. Apie kai kuriuos dalykus net po pažymos paviešinimo tenka kalbėti vartojant tą patį žodį „numanant“, nes dalis informacijos pažymoje (kai kurių šios istorijos veikėjų vardai ir pavardės, politinių partijų pavadinimai) yra užtušuota. 

Kita vertus, Lietuva yra nedidelė valstybė, kalba eina apie naujausios istorijos įvykius, tad ir numanyti apie kai kuriuos dalykus galima labai aiškiai ir patikimai. Taip, panašu, jog LRLS iš tikrųjų buvo kišenine „MG Baltic“ partija, kas paaiškina ir ypatingus finansinius buvusio šios politinės jėgos vadovo santykius su koncerno atstovais.

Kaip ir minėta, dabar puikiausią gynybinę poziciją turi ir prezidentė D. Grybauskaitė. Po pažymos paviešinimo ji gali gintis, kad ne visai pagarbus tonas kai kurių politikų, žiniasklaidos ir verslo atstovų adresu buvo padiktuotas jos žiniomis apie egzistavusius politinius pavojus ir neteisėtas įtakas. 

Be to, ji negalėjo panaudoti šios argumentacijos savo gynybai anksčiau, nes iki pažymos paviešinimo tai faktiškai buvo įslaptinta informacija, užtat dabar taškai virš „i“ kaip ir sudėti. Pavyzdžiui, galima priminti, kad savo susirašinėjime su E. Masiuliu prezidentė yra pavadinusi žurnalistą Tomą Dapku „MG Baltic“ skaliku“. Nutekintoje pažymoje šis žurnalistas figūruoja kaip pagrindinis tarpininkas tarp verslo grupės ir politinio lauko. Kitaip sakant, dabar prezidentės pasisakymas gali būti vertinamas kaip argumentuotas.

Šiandien, ko gero, jau verta kalbėti apie šios istorijos pasekmes ir išvadas, kurias iš jos galima padaryti. Mano požiūriu, šios išvados yra tokios:

Tenka konstatuoti, jog nors Lietuvos politinis mechanizmas iš esmės veikia, tačiau veikia ne be trukdžių. Kitaip sakant, jis pastebimai stringa. Jeigu kalbėti konkrečiai apie šį atvejį – neteisėtas poveikis politiniam laukui turėjo būti suvaldytas ir sustabdytas turimomis priemonėmis žymiai anksčiau, šį darbą privalėjo atlikti atitinkamos struktūros. Pažymų nutekinimas žiniasklaidai tikrai nėra sveiko politinio lauko požymis ir gali būti vertinamas kaip dar vienas politinio žaidimo elementas.

Kita vertus, neteisėta politinė įtaka buvo bent identifikuota ir stebima. Dėl jos vyksta tyrimas. Nors pažymos nutekinimas yra abejotinas veiksmas, tačiau savotiškai suprantamas ir, įvertinus visas aplinkybes, galbūt ir ne pats blogiausias iš galimų variantų. Informacijos paviešinimą įmanoma interpretuoti kaip žingsnį skaidrumo link. Visuomenė yra informuota apie vykstančius procesus ir gali į juos reaguoti (pavyzdžiui, savo apsisprendimu, už ką balsuoti per artimiausius rinkimus). Galbūt viešumas šį kartą padės sutepti stringantį politinį mechanizmą, nors neapleidžia mintis, kad šiam mechanizmui iš tikrųjų reikalingas rimtesnis remontas.

Negatyvus šios istorijos poveikis – dar didesnis smūgis vadinamajam „liberalizmui“. Taip jau nutiko, kad skandalo sūkuryje atsidūrė politinė jėga, kuri turėjo ambicijų būti liberalizmo flagmanu mūsų šalyje. Paviešinta informacija diskredituoja kaip pačią politinę jėgą, taip ir jos deklaruojamą politinę kryptį, nors pastaroji šioje istorijoje nieko dėta. 

Lietuvos politiniam laukui tai gali būti gana skaudus kirtis, juo labiau, kad šiame lauke kol kas nesimato politinių jėgų, kurios, vaizdžiai tariant, galėtų „pakelti liberalią idėją nuo grindų“ ir įpūsti jai naują gyvybę. Kita vertus, kur yra iššūkiai – atsiranda ir galimybės. Galbūt, nauja, liberalizmo idėjoms atstovaujanti politinė partija Lietuvoje gali atsirasti dar iki 2020 metų rinkimų, tačiau, jeigu ir taip – akivaizdu, kad ji bus kuriama gana skubotai, be to, jai sunku bus išvengti įtarimų, jog tai tas pats vilkas – tik naujame avies kailyje.

Smūgi gavo ir žiniasklaida. „Ketvirtosios valdžios“ funkcija yra sudaryti galimybes kitų valdžių kontrolei, viešinant su jų funkcijomis ir veikimais susijusią informaciją. T. Dapkaus vaidmuo, aprašytas pažymoje, neatitinka žurnalistinės veiklos standartus bei leidžia teigti, jog žiniasklaida Lietuvoje yra ne visuomenės informavimo priemonė, o tik dar vienas politinių žaidimų ir politinės įtakos instrumentas. Iš dalies tai yra tiesa – ir dar vienas dalykas, kuris turi būti keičiamas ir taisomas.

Paskutinis aspektas, kurį čia norėtųsi paminėti – tai, jog verslo įtaka politiniam laukui yra neišvengiama. Būtų kvaila teigti, jog ją įmanoma visiškai eliminuoti. Tačiau tokioje situacijoje ši įtaka turi būti suvaldoma ir reglamentuojama. Mechanizmas tam pasiekti irgi jau seniai atrastas – tai įteisintas lobizmas ir šios veiklos reguliavimas. Beje, Lietuva yra tarp nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kur lobistinė veikla yra reglamentuota įstatymu. Kitaip sakant, mechanizmas, kuris leidžia verslui ir interesų grupėms įstatymo rėmuose sąveikauti su politiniu lauku egzistuoja. Kitas klausias yra susijęs su tuo, jog šis mechanizmas, kaip dažnai pažymima, irgi neveikia, o užslėpta ar korumpuota įtaka politikai lieka patrauklesnė nei įteisinta lobistinė veikla.

Bet kurio atveju, visa ši istorija leidžia pamatyti aibę Lietuvos politinio lauko iššūkių bei klaidų. Svarbu, kad sugebėtume iš šių klaidų pasimokyti.