Steikime pagaliau keistuolių prieglaudas
Vie­nas bri­tas pro­fe­so­rius yra man pa­sa­ko­jęs is­to­ri­ją apie tai, kaip kon­sul­tan­tai ban­dė to­bu­lin­ti uni­ver­si­te­to, ku­ria­me jis dir­bo, veik­lą. At­vy­kę kon­sul­tan­tai uni­ver­si­te­to va­do­vy­bei iš­dės­tė ar­gu­men­tus, ku­riais ke­ti­no rem­tis tir­da­mi uni­ver­si­te­to veik­lą ir for­mu­luo­da­mi pa­siū­ly­mus dėl jos to­bu­li­ni­mo. Kon­sul­tan­tų pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja pa­žįs­ta­ma ir dau­ge­liui lie­tu­vių.

Pagrindinė mintis, kodėl universitetai susiduria su iššūkiais, yra ta, kad perėjus nuo popierinių dokumentų prie elektroninių duomenų informacijos kūrimas tapo labai lengvas, ir bet kuris protingas žmogus gali tapti knygos leidėju, o internetu nemokamai galime gauti išsamios ir patogios naudoti informacijos visais mus dominančiais klausimais. Tad senas profesorius, pusantros valandos aiškinantis vieną siaurą klausimą, ir biblioteka, kurioje gali rasti nedidelę norimos informacijos dalį, yra atgyvenęs, neefektyvus, laiką ir pinigus švaistantis bei šiuolaikinio jaunimo lūkesčių nepatenkinantis pažinimo būdas. Taigi universitetai turi taikytis prie laiko dvasios, perimti rinkos diktuojamą logiką ir drąsiai įsitraukti į nuožmią konkurencinę kovą su organizacijomis, kurioms žinios net nėra pagrindinė misija, – medijomis ir duomenų sistemomis. Universitetai turi arba adaptuotis, arba žūti kaip dinozaurai.

Ši mantra Lietuvoje yra tiek persmelkusi viešąjį diskursą, kad bent jau tarp savo pažįstamų nelabai randu žmonių, kurie jos nepriimtų kaip iš esmės teisingos. Bet taip nebūtinai yra kitur – už Lietuvos ribų. Atsakymas, kurį, pristatę savo prielaidas, gavo konsultantai, buvo maždaug toks: „Gerbiamieji, iš 20 seniausių vis dar Europoje gyvuojančių institucijų 17 yra universitetai. Ar tikrai manote, kad universitetai būtų išgyvenę, jei ištikus kiekvienam pokyčiui būtų bandę trūks plyš prisitaikyti prie aplinkos?“

Atsakymas į šį klausimą nėra „taip“ arba „ne“, skirtingiems universitetams tuo pat metu jis gali būti skirtingas. Bet vien galimybė pagalvoti, kaip reikėtų apginti nuomonę į klausimą atsakius „ne“, leidžia paieškoti kiek gilesnės universiteto pridėtinės vertės.

Konsultantai profesoriaus istorijoje tapo neigiamais personažais, savotiškais maksimalistais, kurie negebėjo įvertinti universitetų veiklos visumos, konteksto ir misijos, o tiesiog bandė žaisti siaurą nūdienos realijų primestą žaidimą. Kitaip sakant, profesoriaus akimis, jie siūlė žaisti kortomis „durnių“ šachmatų meistrams. Bet jei negalima universiteto veiklos rezultatų vertinti pagal finansinius rodiklius, kaip siūlė konsultantai, tai kuo galima?

Pradėkime nuo to, kad lotyniškas žodis universitas, žymintis visumą, yra labai vykęs universitetams vadinti, nes parodo, jog ten esantys žmonės galvoja ne tiek apie konkrečias konkrečių žmonių problemas, kiek apie gamtos ir visuomenės visumą. Bet jei manęs klaustų, kaip išversti į lietuvių kalbą institucijos pavadinimą, sakyčiau, kad geriausias pavadinimas būtų keistuolių prieglauda. Kuo daugiau universitete keistuolių ir kuo tie keistuoliai skirtingesni, tuo geriau.

Jei universitetus vadintume keistuolių prieglaudomis, niekam nekiltų klausimų, ką universitetuose veikia jauni žmonės – jie, žinoma, susipažįsta su keistuoliais. Jei nori profesijos, kuri leis duonai uždirbti, į keistuolių prieglaudą neik. Jei nori tapti protingesnis, keliauk tiesiai į keistuolių prieglaudą.

Kodėl praleisti keletą metų keistuolių prieglaudoje reikėtų daugeliui jaunuolių? Ogi todėl, kad per trumpą laiką jie pamatys daugybę žmonių, kurie netelpa į jokius iki tol nustatytus žmonių vertinimo rėmus. Vaikai nuo mažumės yra mokomi labai svarbių dalykų – taisyklių, jie turi būti geri, mandagūs, apdairūs, skaičiuojantys, stengtis patikti kitiems. Bet šios taisyklės vaikus daro vidutinybėmis, o sėkmė laukia tų, kurie išdrįs būti išskirtiniai. Vieta, kur galima išsiugdyti tokią drąsą, – tarp keistuolių. Jei pasiseks, keistuoliai praplės ir jauno žmogaus vaizduotės ribas, tad drąsą papildys geromis idėjomis.

Kodėl reikia steigti keistuolių prieglaudas? Todėl, kad universitetai jau yra įrodę savo naudą daug kartų, ir todėl Vakarų Europoje jie yra taip vertinami. Keistuolis, ką nors atradęs ar sugalvojęs, gali būti suprastas tik po šimto metų, tad institucijos, kuri jį priglaudė, tikroji nauda tegali būti suprasta po šimto metų.

Kai tik pradedame naudą matuoti pinigais, o ne šimtamečiais visuomenės pokyčiais, ima atrodyti, kad „YouTube“ yra geriau už universitetą. Kai tik politikai patiki konsultantų pasakojamomis mantromis apie nūdienos pokyčių revoliucingumą, jie pradeda kelti universitetams sąlygas, kurios verčia juos tapti mokyklomis po vidurinių mokyklų. Keistuolių universitetuose mažėja, ir universitetai praranda savo tikrąją misiją. Mano siūlomas testas patikrinti, ar universitetas yra geras, – susipažinti su keliais jo darbuotojais. Jei negebate jų atskirti nuo ministerijos tarnautojo ar kokios nors įmonės vadybininko, vadinasi, tai blogas universitetas, nes jis neatlieka misijos, kuri universitetus daro didžius, jis nėra keistuolių prieglauda.

Kai tik pradedame naudą matuoti pinigais, o ne šimtamečiais visuomenės pokyčiais, ima atrodyti, kad „YouTube“ yra geriau už universitetą.

Nepriklausomoje Lietuvoje dar tik turime sukurti universitetų tradicijas. Neturėdami tęstinumo vis nesugebame žengti žingsnio, kuriuo pradėtume kurti universitetus-keistuolių prieglaudas, todėl ir šios institucijos yra tik vidutinės, o ne ypatingos.

Atsakę į anksčiau iškeltą klausimą „ne, prie kiekvieno išorės pokyčio trūks plyš taikytis nereikia“, vietoj siekio turėti vieną universitetą kažkokio niekam nesuprantamo reitingo trečiame šimtuke galbūt galėtume skirti metų keistuolių prieglaudos apdovanojimą, kurį gauti universitetai laikytų garbe ir siekdami to pagaliau pradėtų panašėti į senuosius Vakarų universitetus.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas