Stebuklingos istorijos
Ten kur šian­dien yra Die­vo Gai­les­tin­gu­mo baž­ny­tė­lė anks­čiau bu­vo Šv. Tre­jy­bės baž­ny­čia pri­klau­siu­si Vil­niaus uni­ver­si­te­tui. Per sa­vo am­žius baž­ny­čia ma­tė daug per­mai­nų, bu­vo nio­ko­ja­ma.

Atstačius nepriklausomybę buvo nutarta bažnyčią restauruoti ir atverti duris tikintiesiems kaip vilties ženklą. Bet pradžia nebuvo labai paprasta, kilo daug aistrų dėl ketinimų perkelti į jos altorių garsų Jėzaus Kristaus atvaizdą „Gailestingasis Jėzus“, nutapytą dalininko Eugenijus Kazimirovskio 1934 m. Vilniuje pagal vienuolės seselės Faustinos Kovalskos, bažnyčios paskelbtos šventąja, regėjimus ir iki tol saugotą greta esančios šv. Dvasios bažnyčioje šoniniame altoriuje. Seselė Faustina buvo išreiškusi norą, kad paveikslas atsirastų centriniame altoriuje.

Noras perkelti paveikslą buvo suprastas kaip ketinimas įžeisti lenkų tikinčiųjų jausmus, nes šv. Dvasios bažnyčioje pamaldos vyko lenkų kalba. Prie paveikslo susirinko budėtojai ir neleido išnešti paveikslo. Prireikė nemažų diplomatinių pastangų, kol susitarus dviejų tautų atstovams paveikslas naktį buvo perneštas į kitą vietą, į Dievo gailestingumo bažnytėlę. Rožinio dalys Dievo valia atsidūrė savo vietose – paveikslas buvo pakabintas virš altoriaus, taip kaip savo vizijose matė sesuo Faustina, bažnyčioje kur anksčiau tarnavo jos nuodėmklausys kun. Mykolas Sopočko.

Šiandien aukštai į altorių pakylėtas gailestingumu spindintis paveikslas yra vienas Vilniaus simbolių, maldininkų ir turistų lankymo vieta, o pati bažnytėlė širdingai prižiūrima seselių vienuolių įtraukta į kelionių po miestą maršrutus.

Ir visas kelias nuo buvusių įvažiavimo į Vilnių Trakų vartų iki senamiesčio pagrindinės Pilies gatvės yra tikras dvasinis lobynas. Prasideda jis nuo Pranciškonų bažnyčios kur yra Baltosios madonos, moterų užtarėjos skulptūra, toliau eina link šv. Dvasios bažnyčios, su jos požemiuose amžius menančiomis karų ir marų aukomis, po to tyliai ir nepastebimai įeina į Dievo gailestingumo bažnyčią ir atveda prie Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios, kurios pradžia siejama su Lietuvos krikštu, o dabar tikro Vilniaus mokslo ir dvasinės kultūros centro durų. Anksčiau sakydavo, kad pro kiekvieną Vilniaus senamiesčio langą galima pamatyti bažnyčios bokštą.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, finansų ir ES institucijų ekspertė