Sokratams: lauk iš universitetų!
V am­žiu­je prieš Kris­tų At­ėnų gat­vė­mis vaikš­ti­nė­da­vo So­kra­tas, ku­ris su pra­ei­viais dis­ku­tuo­da­vo įvai­riais klau­si­mais. Vie­nas jų: kas yra tie­sa? So­kra­tas, kaip ir Jė­zus Kris­tus, nie­ka­da ne­už­ra­šė sa­vo min­čių. So­kra­tui mi­rus bu­vo įkur­tos ke­lios fi­lo­so­fi­nės (moks­li­nės) mo­kyk­los, iš ku­rių gar­siau­sia – Pla­to­no aka­de­mi­ja. Pla­to­no ir jo mo­ki­nio Aris­to­te­lio lai­kai – an­ti­ki­nio mąs­ty­mo auk­so am­žius. Jų idė­jos – vie­nas iš Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos tri­jų šal­ti­nių (be krikš­čio­ny­bės ir Ro­mos tei­sės). Ki­taip ta­riant, So­kra­tas sto­vė­jo prie Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos, ku­riai pa­dė­jo ir at­si­ras­ti, iš­ta­kų. Be­je, tie­sos „pri­bu­vė­jo“ me­ta­fo­rą pa­siū­lė jis pats. Da­bar mums sa­ko­ma: so­kra­tus, ku­rie nie­ko ne­pa­ra­šo, va­ry­ki­te lauk iš uni­ver­si­te­tų. Ta­čiau apie vis­ką iš ei­lės.

Valdžios institucijoms vienu mostu uždraudus priėmimą į kelis šimtus universitetų studijų programų, iškilo daug klausimų: dėl švietimo idėjos, dėl teisės vaidmens, dėl valdžios funkcijų, o svarbiausia – dėl tiesos demokratinėje valstybėje. Iš esmės tai reiškia ne tik programų, bet ir fakultetų ar net atskirų universitetų likvidavimą procedūriniais pretekstais. Tai daroma tada, kai universitetai ir jų programos jau akredituoti tam tikram laikotarpiui, t. y. jiems suteiktos teisinės garantijos gyvuoti bei tobulėti.

Tai byloja apie atžangos tendencijas mūsų pažengusioje visuomenėje: vietoj kritikų-kūrybininkų įsigali ekspertai-šamanai, kurie formulių vingrybėse nesunkiai paslepia tiesą (ir teisę).

Iki šiol buvo aiškiai apibrėžti studijų programos kokybės kriterijai: programos tikslai ir rezultatai, studijų planas, programos vadyba, dėstytojų kvalifikacija, studentų nuomonė, materialinė bazė, viešinimo priemonės. Tuo remiantis buvo samdomi užsienio ekspertai, kurie akredituodavo (trejiems ar šešeriems metams) studijų programas arba jų neakredituodavo. Akreditavimas reiškė teisę ir pareigą rūpintis programa kaip gimusiu kūdikiu.

Tai, kas nutiko praėjusią savaitę, rodo nusistovėjusių aukštojo mokslo kokybės kriterijų griūtį ir kitus dalykus apie mūsų visuomenę bei jos raidą. Čia simptomiškas šamanų-ekspertų vaidmuo tenka „specialistų“ Vyriausybei. Šamanų darbas visada slaptas, o jų formulės – jiems vieniems suprantamos. Būtent taip šį kartą ir įvyko.

Vertinimo formulę stengtasi susukti taip, kad visuomenė šios nesuprastų. Iš minėtų kokybės kriterijų paimtas vieno jų aspektas (dėstytojų kvalifikacija, matuojama jų publikacijų gausa), kuris kaip skustuvas pritaikytas programoms nurėžti. Procedūra tokia: balais vertinamos pačių universitetų atrinktos, jų nuomone, geriausios publikacijos. Tarkime, fakultetas ar universitetas turi 100 publikacijų, iš kurių liepiama pačiam fakultetui nusijoti 92 (neteikiant vertinti), o likusias pasilieka teisę išbrokuoti šamanai-ekspertai. Dažniausiai pasitaikantis pretekstas – straipsnis neatitinka mokslo krypties. Tarkime, Kūrybinių industrijų fakulteto publikacijos – apie kūrybingumą įvairiais aspektais, tačiau teigiama, kad jos privalo būti apie archyvistiką, nes mokslo valdininkai tiesiog neturi kūrybingumo studijų stalčiuko. Maža to, šamanams-ekspertams suteikta teisė išbrokuoti bet kokį straipsnį prestižiniame užsienio žurnale ir išaukštinti publikaciją vietos kalba vietinėje spaudoje.

Po šio būrimo formulėmis viešai paskelbiama, kad studentai nebus priimami į atitinkamas programas, nes šios neatitinka kokybės reikalavimų. Kokia tiesos vieta demokratinėje valstybėje? Ar teisė susijusi su tiesa? Tai – Sokrato klausimai, kurie dabar aktualūs kaip niekada.

Čia norom nenorom prisimeni stalinistinę trijulę, kuri nuspręsdavo, gyventi ar mirti įtartinai besišypsančiam žmogui. Šamanai-ekspertai nuspręs, gyventi ar mirti įtartinoms programoms (koks gali būti kūrybingumas šiais griežtos švietimo kontrolės laikais?). Ne veltui kalbėjome apie archyvistiką – Stalino precedentai, suarchyvuoti mūsų sąmonėje, yra parankūs.

Atrodo, praktikams-sokratams turėsime pasakyti: lauk iš universitetų, nes nerašote straipsnių. „Lauk“ pasakysime ir tiems, kurie turi pedagoginį ir retorinį talentą, bet nepakankamai rašo. „Lauk“ sušuksime tiems, kurie ieško kūrybingų dėstymo būdų, tačiau jų neaprašo unifikuotos krypties žurnale. Bet koks praktikas-sokratas (tarkime, prodiuseris iš televizijos Kūrybinių industrijų programos) tampa nelaimės nešėju, nes užima mokslininko, kurpiančio straipsnius apie archyvistiką, vietą.

Tai, kas vyksta, nėra vien švietimo monopolizavimas uždarant privačius ir mažus universitetus. Turint kelis universitetus lengviau kontroliuoti palaužiant tiek rektoriaus, tiek dėstytojo, tiek studento valią. Universitetai – vieta disciplinuoti ir bausti, o ne ugdyti sokratus, kurie, ieškodami tiesos, kritikuotų valdžią. Maža to, tai byloja apie atžangos tendencijas mūsų pažengusioje visuomenėje: vietoj kritikų-kūrybininkų įsigali ekspertai-šamanai, kurie formulių vingrybėse nesunkiai paslepia tiesą (ir teisę). Ar mes vis dar esame Vakarų civilizacija, jei nebeturime nė vieno iš minėtų trijų ramsčių?

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas