Situacija, panaši į „Titaniko“
Pra­ei­tą sa­vai­tę Lie­tu­vos ban­kas pri­mi­nė ne­ma­lo­nią tie­są: dėl vi­suo­me­nės se­nė­ji­mo ir emig­ra­ci­jos tu­rė­si­me vis dau­giau pen­si­nin­kų ir vis ma­žiau dir­ban­čių žmo­nių. Pa­pras­tai ta­riant, tu­rė­si­me vis dau­giau im­an­čių ir ma­žiau duo­dan­čių. Jei nie­kas ne­si­keis, at­ei­ty­je pen­si­jos bus dar skur­des­nės nei da­bar. No­rint iš­lai­ky­ti bent da­bar­ti­nį pen­si­jų ly­gį, rei­kės ma­žin­ti pen­si­nin­kų skai­čių, t. y. vė­lin­ti pen­si­nį am­žių. Ar­ba di­din­ti mo­kes­čius, ar­ba val­diš­kas pen­si­jas fi­nan­suo­ti ne tik iš „Sod­ros“ įmo­kų, bet ir ki­tų mo­kes­čių.

Galima nesutikti su siūlomomis priemonėmis, bet problema įvardyta labai teisingai. Vis dėlto svarbiausia, kad čia – nieko naujo. Jau kelis dešimtmečius visiems aišku, kad Europa senėja, o Lietuvoje dar ir dėl emigracijos šis procesas kur kas spartesnis. Visa tai neigti, vadinasi, pyktis su faktais.

Tai, kaip piktai kai kurie politikai sureagavo į šią diagnozę, rodo, kad pykimasis su faktais išlieka svarbiausia politikų veikla. Juk daug smagiau svajoti, kad sugrįš visi emigrantai ir sužaliuos sodybos. Arba kad moterys ims masiškai gimdyti, nes valdžia „numetė“ po 30 eurų vaikui. Prieš tai, aišku, toms pačioms šeimoms padidinusi mokesčius.

Pykimasis su faktais išlieka svarbiausia politikų veikla – juk daug smagiau svajoti, kad sugrįš visi emigrantai ir sužaliuos sodybos.

Iš to, ką siūlo mokesčių ir pensijų reforma, ar net ką siūlo Lietuvos bankas, akivaizdu, kad valdiška, vadinamuoju einamuoju finansavimu pagrįsta pensijų sistema krypsta į niekur. Tačiau to nenorima pripažinti. Tai tampa panašu į Graikijos atvejį – Europa į šios šalies gelbėjimą investavo daug eurų ir dar daugiau politinio kapitalo, bet nenorima pripažinti, kad jei Graikija būtų buvusi įmonė, ji jau būtų bankrutavusi.

Pirma, dar visai neseniai visi kalbėjome, kad „Sodra“ turi apie 3,5 mlrd. eurų skolos. Dabar politikai jau ima tikinti, esą „Sodros“ skolos reikalas „išspręstas“. Kaip „išspręstas“? „Sodra“ papildomai surinko 3,5 mlrd. eurų ir grąžino skolą?

Ne. Tiesiog „Sodros“ skola valstybės biudžetui buvo perkelta... į valstybės biudžetą. Paprastai tariant, skola buvo „nurašyta“ ir užmiršta. Tik tiems, kas privalo mokėti valdžios skolas, t. y. mokesčių mokėtojams, niekas nepasikeitė. Niekas jiems skolos nenurašė, ją reikės grąžinti. Priminsiu, kad Lietuvos skola yra 17 mlrd. eurų, t. y. maždaug po 14 tūkst. eurų kiekvienam dirbančiam, kuriančiam ir mokesčius mokančiam gyventojui.

Antra, siūloma pertvarka, t. y. bazinės pensijos, kuri būtų mokama iš valstybės biudžeto, įvedimas, yra ne kas kita, kaip dalies „Sodros“ įsipareigojimų perkėlimas nuo „Sodros“ ant valstybės biudžeto pečių. Tas pats yra pasiūlymas įvesti nekilnojamojo turto ar automobilio mokesčius ir iš to mokėti pensijas (bazines ar „sodrines“ – nesvarbu).

Tai – netiesioginis pripažinimas, kad modelis, kai darbuotojai finansuoja pensininkus iš savo uždirbtų pajamų, yra netvarus. Todėl pensijas finansuoti ir siūloma ne tik iš darbuotojų įmokų, bet ir iš kitų mokesčių. Tačiau dirbančiam žmogui nuo to nė kiek ne geriau, nes automobilių ar būsto mokesčius teks mokėti jam pačiam.

Trečia, pasiūlymai ilginti pensinį amžių yra kitas būdas „Sodrai“ išvengti dalies įsipareigojimų. Pensinio amžiaus ilginimas žmogų apgauna du kartus. Į „Sodrą“ jis moka vienus metus ilgiau, o gauna – vienus metus trumpiau. Imkime paprastą pavyzdį. Įsivaizduokime, kad pradėjome dirbti 25 metų, algos gaudavome po 800 eurų (į rankas), į pensiją išėjome 65-erių ir gyvenome iki 75-erių. Tuomet „Sodros“ senatvės pensijai sumokėjome 124 800 eurų (40 metų po 260 eurų per mėnesį), o atgausime tik 46 tūkst. eurų (40 metų po 383 eurus per mėnesį). Jei į pensiją išeitume 66-erių, sumokėtume jau 127 920 (t. y. 3120 eurų daugiau), o atgautume tik 41 350 eurų (t. y. 4650 eurų mažiau). Dėl pensinio amžiaus pailginimo vienais metais mokesčių mokėtojas praras, o „Sodra“ sutaupys po 7770 eurų.

Kaip vadinama įmonė, kuriai nubraukiamos skolos ir ateities įsipareigojimai? Ar tik ne bankrutuojančia?

Aišku, galima sutikti, kad žmonės iš tiesų ilgiau gyvena, tad ir pensiją tenka mokėti ilgiau. Bet ar pensinio amžiaus ilginimas, t. y. mokėjimo atidėjimas, yra sąžiningas veiksmas? Juk kai dabartinis 35-erių darbuotojas pradėjo mokėti „Sodros“ įmokas 2005 metais, pensinis amžius buvo ankstesnis, nei numatyta 2040-aisiais. Paprastai tariant, mokesčių mokėtojus lengvai „išdūrė“. Žadėjo lyg ir viena, duos – ką kita.

Dar liūdniau, kad čia nėra ir nusikaltimo sudėties. Juk nė vienas mūsų neturi jokios sutarties su „Sodra“: nei dėl to, kiek mokėsime, nei ką gausime. Automobilio draudimo ar net televizoriaus išsimokėtinai sutartis aiškesnė nei valdiška pensija. Juk tiek automobilio draudimo, tiek televizoriaus išsimokėjimo sutartyje aiškiai numatytos žmogaus teisės ir pareigos. Jei draudimo įmonė atsisakytų išmokėti draudimo išmoką už eismo įvykį, nes esą šį mėnesį įvyko daug avarijų, žmogus savo teises galėtų ginti teisme. Ir, ko gero, lengvai laimėtų.

O valdiškos pensijos atveju? Yra tik viena „garantija“, kad reikės sumokėti. Tačiau jokių garantijų, kiek pinigų gausi išėjęs į pensiją, nėra. Bus pinigų – gausi, nebus – negausi. O kas pikčiausia – niekam nepasiskųsi.

Tai, kas bandoma daryti pastaruoju metu (nuo pensinio amžiaus ilginimo iki kaupimo senatvei suvaržymo), daroma vienu vieninteliu tikslu – gelbėti „Sodros“ sistemą. Tačiau „Sodros“ problemos nėra netikėtos, jos yra užprogramuotos. Arba pensijas gaus labai mažai žmonių (t. y. ilginamas pensinis amžius), arba pensijos bus mažos (kaip dabar), arba turėsime dvigubinti „Sodros“ įmokas (ir prismaugti dirbančius žmones).

Politikų trumparegiškumo esmė ta, kad „Sodros“ problemos buvo akivaizdžios jau prieš porą dešimtmečių. Tačiau alternatyvos taip ir nebuvo sukurta, o užuomazgos (t. y. kaupimas) – sutryptos ir toliau trypiamos. Tai tas pats, kas „Titanike“ drausti žmonėms sėsti į gelbėjimosi valtis, nes valdžia sugalvojo, kad skęsti reikia „solidariai“.

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas