Širdies ištiesinimas Dievo atėjimui

Tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti.

Iš Evangelijos pagal Luką

Galiausiai kreivos vietos tampa tiesios, kai nedorėlių širdys, iškraipytos neteisingumo, vėl krypsta teisingumo link.

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą“, – taip prasideda Evangelija pagal Joną. Šis „Žodis“, kuris nurodo antrąjį Švč. Trejybės Asmenį (gr. Logos), atėjo į pasaulį ir šv. Jono Krikštytojo (tyruose šaukiančiojo balso) yra skelbiamas. Sekmadienio evangelijoje skaitome, kaip Jonas prie Jordano ruošia šiam „Žodžiui“ kelią į žmonių širdis.

Jordanas simbolizuoja iš Dievo ištekančią gydančio vandens upę, todėl Jonas Krikštytojas kviečia izraelitus ateiti prie šios upės ir nusižeminus priimti gydantį atgailos krikštą, skirtą nuodėmėms atleisti.

Matome, kad Jonas ne tik skelbia apie atgailos krikštą, bet kai kuriems jį ir suteikia. Tačiau čia kyla pagrįstas klausimas: kaip kam nors galėjo būti suteiktas nuodėmių atleidimas, jeigu Kristaus Auka dar nebuvo įvykusi, o Šventoji Dvasia dar nebuvo atsiųsta? Iš tiesų Jonas kviečia tautiečius moralinei atgailai, kad jie pajėgtų atpažinti ir sekti netrukus ateisiantį Atpirkėją. Taip jis parengia žydų širdis įtikėti Kristų – dėl to evangelistas ir rašo, kad šis atgailos krikštas ne nuodėmes atleidžia (kaip vėliau bus su Jėzaus įsteigtu Krikšto sakramentu), bet yra skirtas nuodėmių atleidimui – Jono krikštas atsivertimu paruošia priimti vėliau ateisiantį nuodėmių atleidėją. Daugelis pirmųjų amžių šventųjų rašo, kad šioje situacijoje šv. Jono Krikštytojo figūra gražiai išreiškia žydų Įstatymą, nes Įstatymas gali demaskuoti nuodėmę, tačiau negali jos atleisti.

Svarstant tai, koks iš tiesų yra Jono skatinamas krikštas, verta atkreipti dėmesį į šv. Grigaliaus Nazianziečio mintį apie keturis krikštus. Pirmasis yra Mozės „krikštas“, kurį Izraelio tauta patyrė vandenyje, debesyje ir jūroje – tai Senojo Testamento krikšto provaizdžiai. Toliau yra Jonas, kuris krikštija ruošdamas nuodėmių atleidimui – tai moralinis krikštas. Galiausiai ateina Kristus, kuris krikštija su Šventąja Dvasia, ir tai yra tobulas dvasinis krikštas. Bet, anot šv. Grigaliaus, yra dar ir ketvirtasis – kraujo – krikštas, per kurį dėl tikėjimo kankinystės gaunami krikšto vaisiai.

Kodėl Jonas šaukia dykumoje? Nes jis atneša džiugiąją išganymo žinią išsausėjusiai ir pamestai Judėjai. Jis, skelbiantis tikrąjį tikėjimą ir kviesdamas į gerus darbus, ruošia klausytojų širdis Viešpaties atėjimui, kad širdžių keliai būtų ištiesinti, kad žmonių mąstyme skelbimu būtų suformuotos lygios ir tiesios, o ne kalnuotos bei duobėtos mintys.

Žmogaus širdis Viešpaties atėjimui turi būti paruošta ją apvalant, kad širdis taptų didesnė bei erdvesnė. Čia omeny turimas žmogaus pažinimo dorybės gylis, kuris yra svarbus norint džiaugtis tiesa.

Kadangi takas, kurį Jonas ragina taisyti, yra anksčiau gyvenusių izraelitų pramintas kelias, tai visi, kurie yra išklydę iš šio tako, kviečiami vėl uoliai sugrįžti į protėvių kelią.

Įsivaizduokime, kad kas nors nuo šio kvietimo ginasi, klausdamas: kaip gi mes pajėgsime taisyti Viešpačiui kelią į savo širdis matydami, kokia gausybė kliūčių tenka tiems, kurie nori gyventi sąžiningai? Iš tiesų, dvasiniame gyvenime kai kuriais keliais eiti būna per sunku, nes jie yra itin kalvoti bei duobėti, statūs ir aštrūs, tad Jonas šaukia: „Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas“. Kiti keliai dažniausiai yra nevienodai įrengti – vienoje dalyje reikia sunkiai kilti, kitoje tenka nuožulniai leistis, tad tokius kelius taip pat sunku įveikti, todėl Jonas vėl šaukia: „Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti“.

Šiandien jau galime kiekvienas drąsiai žengti dvasinės pažangos keliu, nes Jono pranašaujamas kelių ištiesinimas bei išlyginimas dvasiniu būdu buvo įvykdytas mūsų Išgelbėtojo. Iki Kristaus Aukos įvykio šventumo siekimas buvo nepaprastai sunki užduotis, nes žmogaus protas buvo pernelyg paniręs į žemiškus malonumus. Bet dabar, kai Dievas tapo žmogumi ir nugalėjo nuodėmę, visi trukdantys dalykai buvo nulyginti ir kelionė tapo lengvesnė – nei kalvos, nei slėniai nebekliudo tiems, kurie trokšta pažangos.

Kai Jėzus atėjo ir atsiuntė savo Dvasią, kiekvienas slėnis buvo užpiltas gerais darbais ir Šventosios Dvasios vaisiais. Kristus, eidamas kryžiaus keliu, pasmerkė išpuikėlius, kurie yra tarsi kalnai, ir nukasė juos ne tik dėl širdies puikybės, bet ir dėl dvasinio nevaisingumo. Kalnai taip pat simbolizuoja priešiškas jėgas, kurios buvo nuverstos Kristui atėjus.

Šv. Grigalius Didysis teigia, kad užpildyti slėniai taipogi nurodo pagonis, kurie dėl tikėjimo Kristumi gavo malonės pilnatvę. O nulyginti kalnai bei kalvos simbolizuoja žydus, kurie dėl išdavystės nuodėmės prarado tai, kuo anksčiau galėjo didžiuotis. Mat tas, kuris nusižemina, gauna dovaną, o išpuikėlių širdys Dievui yra tolimos. Kelių ištiesinimas bei išlyginimas reiškia Įstatymo panaikinimą tikėjimu, kuris pašalina anksčiau buvusias kliūtis ir su malone bei nuodėmių atleidimu palengvina kelionę į išganymą.

Galiausiai kreivos vietos tampa tiesios, kai nedorėlių širdys, iškraipytos neteisingumo, vėl krypsta teisingumo link. O nelygūs keliai išlyginami, kai piktas ir žiaurus būdas, veikiant dieviškajai malonei, pakeičiamas švelnumu bei romumu.

Kunigas Gabrielius Satkauskas yra Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos propedeutinio kurso ugdytojas