Šimašiaus Vilnius, kaip Magadanas
Ar jūs ži­no­te, kad pra­ėjus 27 me­tams nuo ne­prik­lau­so­my­bės ir be­veik 20 me­tų nuo Vil­niaus ta­pi­mo Eu­ro­pos Są­jun­gos sos­ti­ne, mies­te vis dar dau­giau Do­nec­ko ir Char­ko­vo, nei Stok­hol­mo, Hel­sin­kio ar net Var­šu­vos?

„Dvi padangas į duobę prakirtau“ – bėdavojo šįryt bičiulis. Aštriadantės duobės, kanalizacijos dangčiai per vidurį gatvės, tiesiai po ratu, purvas, smėlis, sukrypę medžiai. „Grinda“ po bebrų genocido taip ir neišmoko to smėlio nei išbarstyt, nei susirinkt.

Šimašius nekenčia žmonių, turinčių automobilį. Jis mėgsta kreidutes, dviratį ir palapinę – ko daugiau žmogui reikia.

Mūsų mieste taksi skirtingų spalvų (nes liberalai negali įversti taisyklių naujumui ir vienodumui). Užtat automobiliai vienodos – uniforminės purvo. Ne, ne dėl to, kad retai plaunam. Dėl to, kad švaru kaip Magadane. Kaip Omske. Kaip ten, iš kur atėjęs tas „o ko čia dar norit“ miesto valdžios mąstymas.

Vilniaus miesto gatvės yra kaip Rusijos ar Ukrainos provincijos. Lopytos, suskilinėjusios, provėžuotos. Net tos, kurios neseniai remontuotos. Kelių žymėjimas dingęs – jis visada dingęs, nes kreida piešiamas. Kaip LTSR – ta pati medžiaga, tie patys įrengimai, net žmonės tie patys – Černenko laikais karjeros piką pasiekę.

Aš jau daug metų užduodu tą patį klausimą – kodėl vakaruose net asfaltas atrodo kitaip? Tvirtesnis, grubesnis, lygesnis. Vis dar tarybiniai standartai? Vakarų kelių statybos įmonių pardavėjai neužsuko per 27 metus, nepasiūlė? Maskvoj jau išmoko vakarietišką asfaltą kloti. Kijeve net. Rostove ir pas mus dar ne, aišku.

Turbūt teisus buvo vienas mano Taxify vairuotojas – Šimašius nekenčia žmonių, turinčių automobilį. Jis mėgsta kreidutes, dviratį ir palapinę – ko daugiau žmogui reikia. Beveik neslepiamą jo neapykantą klausimams apie gatvių būklę mačiau ir jo komentaruose – piktai rašė, kad nežadėjo gatvių, žadėjo dviračių takus ir autobusus.

Šimašius mums siūlo programėle žymėti duobes ir siųsti „Grindai“. Žinot ką, reikia labai didelio, 40 kvadratinių kilometrų dydžio smartfono virš Vilniaus, kuriuo jį visą reikia pažymėti ir nusiųsti „Grindai“. Šimašiau, Vilnius visas yra viena didelė duobė. Jį visą reikia perasfaltuoti nemykiant – ir perasfaltuoti vokiškai, o ne moldaviškai, kaip dabar. Nes mes ne moldavai ir ne Rusijos Azijinės dalies gyventojai – mums jau nebetinka. Nebegalima taip. Man gėda dėl tokio miesto. Jau net ne prieš svečius – prieš save ir savo vaikus.

Šimašius yra Kukuraičio tikras brolis – su ašara aky, kreidele delne ir pasimetusiu veidu.

Bet jam negėda. Jam turbūt kažko gaila. Šimašius yra Kukuraičio tikras brolis – su ašara aky, kreidele delne ir pasimetusiu veidu. Jiems abiems tikrai geriau būtų „Caritas“ valgykloje senukais rūpintis, o ne vadovauti miestui ar miesto dydžio ministerijai.

Atiduokit tą postą Poderskiui – tegu eina-daro, ką jis puikiai moka. Vis tiek Povilas iš esmės Šimašiaus darbą jau seniai dirba visur – tik be mandato.

Gėdų gėda.