Septynios dienos, itin svarbios mūsų saugumui

Šią savaitę, liepos 11–12 dienomis, Briuselyje vyks NATO viršūnių susitikimas, o kitos savaitės pradžioje Helsinkyje yra numatytas JAV ir Rusijos prezidentų pokalbis. Ir vienas, ir kitas susitikimas gali būti itin svarbus mūsų valstybės saugumui.

Esminis elementas – geri Europos ir Amerikos santykiai. Tačiau pastaruoju metu matome vis didėjančius šios saugumo architektūros plyšius.

Lietuvos išorinį saugumą pirmiausia užtikrina narystė NATO ir Europos Sąjungoje (ES). Mūsų indėlis į šalies gynybą yra tik papildomas veiksnys, partneriams euroatlantinėje erdvėje rodantis, kad ir patys rūpinamės savo saugumu, bet jeigu kiltų pavojus iš Rytų, tikėtumės galingesniųjų pagalbos.

Narystė ES suteikia vadinamąsias minkštąsias saugumo garantijas. Kietąsias suteikia tik NATO, o Aljanse svarbiausias yra JAV aktyvus dalyvavimas užtikrinant Europos saugumą.

Taigi ES ir NATO stiprumas – viena didžiausių mūsų išorės saugumo garantijų, o esminis elementas – geri Europos ir Amerikos santykiai. Tačiau pastaruoju metu matome vis didėjančius šios saugumo architektūros plyšius.

ES ir toliau negali atsitokėti dėl „Brexito“ bei migracijos krizės ir ieško būdų išlikti, blaškydamasi tarp dviejų kraštutinumų: federalistinės Europos modelio ir valstybių bendrijos, kurioje pamirštamas solidarumas, ir kiekviena šalis savimi rūpinasi pati. Jei nebus ieškoma kompromisų, tiek vienas, tiek kitas pasiūlymas gali sužlugdyti ir taip silpną ES.

Įtakingiausių ES valstybių (pirmiausia, Vokietijos) ir JAV, taip pat JAV ir ES, kaip institucijos, santykiai yra kaip niekada įtempti. Be to, kaip parodė praėjusį mėnesį Kvebeke vykęs G7 susitikimas, įkaito ir JAV bei Kanados santykiai.

Kai kurie analitikai teigia, kad įtampa kyla tik dėl prekybos, investicijų politikos ir konkurencijos globalioje ekonomikoje, tačiau visa tai nėra susiję su NATO.

Esant būtent tokioms nuotaikoms rengiamasi NATO viršūnių susitikimui Briuselyje. Ten vienas pagrindinių klausimų turėtų būti, kaip užtikrinti kuo greitesnį NATO karinių pajėgų permetimą, ypač joms vykstant sausuma, jeigu prireiktų ginti rytines NATO šalis. Tačiau niekas nežino, kokią darbotvarkę į Briuselį atsiveš JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Viena yra džiaugtis, kad JAV Kongreso ir Senato nariai, kariuomenės vadovybė, ekspertai suvokia Rusijos grėsmę. Visai kita – JAV vadovo žodžiai, išsakyti per G7 susitikimą, kad NATO yra blogiau nei Šiaurės Amerikos šalių partnerystė (NAFTA). Be to, D. Trumpas, likus porai savaičių iki susitikimo Briuselyje, parašė laišką aštuonių NATO šalių vadovams, kuriame, kaip teigiama, jau neprašė, bet griežtai pareikalavo, kad šios padidintų savo šalių gynybos biudžetą.

Būtent taip apie šį laišką kolegoms per birželio pabaigoje vykusį ES viršūnių susitikimą kalbėjo Belgijos premjeras Charles'is Michelis. Tomis dienomis paskelbta ir apie tai, kad JAV prezidentas Prancūzijos vadovui siūlė palikti ES, t. y. pasielgti taip, kaip pasielgė Jungtinė Karalystė, į kurią D. Trumpas vyksta šią savaitę. Mainais už tai jis yra pasirengęs pasiūlyti šioms šalims palankias prekybos sutartis su JAV.

Vargu ar visos šios naujienos gali padėti Europos ir JAV glaudžiam dialogui per NATO susitikimą Briuselyje. Kad ir kas būtų kalbama, ES ir NATO yra labai susijusios organizacijos.

Po susitikimo su kitų NATO šalių vadovais, kuriame, kaip spėjama, D. Trumpas gali jaustis ne mažiau nejaukiai nei per G7 susitikimą Kanadoje, JAV prezidento Helsinkyje laukia pokalbis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Netrūksta analitikų, teigiančių, kad čia D. Trumpas gali jaustis kur kas geriau, nei būdamas su Vakarų partneriais.

Susitikimas su Rusijos prezidentu nėra kažkas ypatinga JAV ir kitų įtakingų Vakarų šalių vadovų praktikoje. Iki šiol jie tai darė laikydamiesi bendros linijos ir buvo stiprūs. Jei D. Trumpas ir šįkart paragintų V. Putiną baigti agresyvią politiką, būtų puiku.

Kol kas jis tik atvėrė duris V. Putinui palankiai propagandinei kampanijai. Viešojoje erdvėje visa tai jau lyginama ne su kitais Rusijos ir JAV vadovų susitikimais, bet su šaltojo karo metų JAV ir Sovietų Sąjungos viršūnių susitikimais, kai abi šalys buvo didvalstybės. V. Putinui to tik ir reikia – kad jo šalis būtų laikoma galybe. Tada galima sutrikusiems Vakarams diktuoti pasaulio politikos sąlygas.

Vakarų šalys jau buvo šokiruotos D. Trumpo žodžių per G7 susitikimą, kad Krymas – Rusijos dalis, bei pasiūlymo Rusiją, nors ir įvykdžiusią po Antrojo pasaulinio karo Europoje vienintelę aneksiją, grąžinti į G8 klubą. Dabar netikėtai pasirodo straipsnių, kuriuose teigiama, kad JAV yra ekonomiškai nenaudinga karinėmis priemonėmis užtikrinti Europos, įskaitant Baltijos jūros regiono valstybes, saugumą ir kad JAV galbūt nebereikia čia siųsti pajėgų.

Jei tokie pasiūlymai būtų įgyvendinti, iš NATO liktų griuvėsiai. Kažin ar po 2004 metų, kai Lietuva įstojo į ES ir NATO, būta dar svarbesnių septynių dienų mūsų šalies saugumui.

Ką pademonstruos NATO? Tvirtą poziciją ar vidinį silpnumą? Kaip šiuo atveju elgsis JAV? Nuo to gali priklausyti tolesnė V. Putino politika mūsų regione.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas