Sekmadienio mitingas: 3 klausimai ir 3 atsakymai
Na­gi, pa­žiū­rė­kim į vi­są ši­tą šios die­nos (sek­ma­die­nio) mi­tin­gą iš ko­mu­ni­ka­ci­jos pu­sės. Ta pra­sme iš daug pu­sių į jį ga­li­ma žiū­rėt, bet mes čia tra­di­ciš­kai kal­ba­mės apie ko­mu­ni­ka­ci­ją, nes kai jau tu­ri plak­tu­ką, tai vis­kas ap­link yra vi­nys.

Ką matome?

Kad iš vienos pusės, premjeras turi kaip ir protingus argumentus. Ir 180 milijonų kitąmet didina švietimo pinigus, kas yra tikrai daug. Ir problemos yra ilgalaikės, ne ši valdžia jas sukūrė.

Žmonės pavargo laukti, ir jei 2016 metų gruodį jie dar priimtų paaiškinimą, kad kalti ankstesni, o mes viską sutvarkysim, tai šiandien toks variantas nebetinka.

Logiški argumentai, suprantami ir aiškūs.

Bet žmonės kažkodėl vis tiek suvažiavo į Vilnių iš visos Lietuvos. Atsisakė jaukaus sekmadienio su šeima, šiltų pietų ir poilsio – ir vietoje to stovėjo gatvėje, po lietum, košiami vėjo.

Kažkokios priežastys juos privertė atvažiuoti – ir jei atmesim Kremliaus ranką bei perversmo planus, reikės pripažinti, kad tos priežastys yra čia, šalia mūsų.

Čia grįžtam prie komunikacijos ir viską supaprastinam iki trijų klausimų.

Kas tiems žmonėms kalba? Kokiomis temomis kalba? Ir ką kalba?

Pažiūrėkim paeiliui.

1. KAS KALBA?

Vyriausybė teisi sakydama, kad švietimo (ir medicinos, ir mokslo, ir socialinės apsaugos, ir visos kitos) problemos atsirado jau seniai.

Bėda ta, kad ši Vyriausybė vis tiek yra valdžioje – jau dvejus metus. Ir būtent taip žmonės ją ir mato: kaip valdžią, kuri turi galią ir įgaliojimus problemą spręsti.

Niekam neįdomu, kas kaltas dėl švietimo stagnacijos. Visi nori sprendimų – ir nebenori laukti.

Krizė baigėsi prieš daug metų, bet biudžetinio sektoriaus atlyginimai taip ir negrįžo į ankstesnį lygį. Žmonės pavargo laukti, ir jei 2016 metų gruodį jie dar priimtų paaiškinimą, kad kalti ankstesni, o mes viską sutvarkysim, tai šiandien toks variantas nebetinka.

Valdantieji staiga atsidūrė situacijoje, kai patys į save žiūri kaip į reformatorius ir naujokus – o aplinkiniai į juos žiūri kaip į sistemos dalį ir reikalauja atsakomybės čia ir dabar.

Ką tokioje situacijoje daryti?

Vis tiek reikia priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir bandyti su tuo dirbti. Sakymas, kad mes čia niekuo dėti bus priimamas kaip bandymas bėgti nuo atsakomybės – todėl geriausia yra eiti ir ieškoti sprendimo. Imkit pavyzdį iš Roko Masiulio, kuris nuėjo pasikalbėti su mokytojais ministerijoje.

2. KOKIOMIS TEMOMIS KALBA?

Maža sėkmingos komunikacijos paslaptis yra tokia: kalbėkit su žmonėmis apie tai, kas tiems žmonėms rūpi. Ne jums – o būtent jiems.

Su žemdirbiu visai gerai pasikalbėti apie derliaus kainas, su mediku – apie jo darbą. Žmonės mėgsta kalbėti apie tai, kas jiems svarbu.

O apie ką kalba gerbiama valdžia?

– Apie karą su LRT.

– Apie karą su žurnalistais dėl kažkokio įrašo.

– Apie karą su maisto krautuvėmis, nors visi supranta – ne premjeras morkų kainas nustato.

– Apie karą su konservatoriais, nors paskutinį kartą valdžioje konservatoriai buvo kada?

– Apie karą su bankais, čia nauja įkvepianti tema.

– Apie karą su mokytojais, tuo pačiu ir apie perversmą.

Ar ne per daug karų, kaip manot?

Ir visi supranta, kad kažkam asmeniškai jie svarbūs ir reikalingi, ir gal net padės gaut pagyrimą.

Bet tada eilinis žmogus atsisuka į save, ir mato ką?

Kad kelias vis dar neišasfaltuotas. Nauja mokykla vis dar nepastatyta. Pinigų kišenėje daugiau nėra, o vaikui naujų batų vis dar reikia.

Taip, jam duos keliasdešimt eurų vaiko pinigų ar truputį daugiau algos dėl mokestinės abrakadabros, bet visi supranta – iš esmės tai nieko nepakeis.

Ir skirtumas tarp to, kokiomis temomis komunikuoja valdžia, ir tarp paprasto, normalaus žmogaus rūpesčių yra pribloškiantis.

Ką daryti tokioje situacijoje?

Persižiūrėti, matyt, prioritetus. Nuo to, kad komisija Seime paskirs „kraštinį“ dėl krizės, niekas pasaulyje nepasikeis – na, gal koks analitikas Vakaruose mirs iš juoko, kad globalios problemos šaknis radom Lietuvoje.

Ir kalbėti apie tai, kas tiems žmonėms rūpi – o ne tai, kas rūpi atskirai paimtam kuriam nors Seimo nariui.

Rezultate valdžia, kuri įdeda mokytojams papildomus 180 milijonų, yra vertinama kaip arogantiška ir nesišnekanti.

3. KĄ KALBA?

Čia, žinoma, linksmoji dalis – nes pusę, jei ne daugiau, protesto dalyvių pati valdžia ir sukvietė.

Savo egzaltuotu pasipiktinimu, kad „kaip čia, užėmė ministeriją, PLATINAM!!“

Savo tais sofų iš ministerijos išnešinėjimais, durų rakinėjimais ir interneto atjunginėjimais.

Savo pareiškimais apie tai, kad mokytojai – beveik žalieji žmogeliukai Kryme.

Savo deklaracijom apie perversmą, galų gale.

Visa tai padarė tokią reklamą visam protestui, kad ir už pinigus geriau turbūt neišeitų.

Rezultate valdžia, kuri įdeda mokytojams papildomus 180 milijonų, yra vertinama kaip arogantiška ir nesišnekanti.

Ką šioje vietoje daryti?

Išeit atostogų, va ką. Grįžt pailsėjus ir imt pavyzdį iš jau minėto Roko Masiulio.

Tiesiog žmoniškai pasikalbėti. Nepatikėsit, kaip gerai veikia.

Andrius Baranauskas – komunikacijos ekspertas. Šis tekstas pirmą kartą publikuotas Andriaus Baranausko „Facebook“ paskyroje