Seimokratija grįžta
Ka­dai­se My­ko­lo Ro­me­rio nu­kal­tas ter­mi­nas „sei­mo­kra­ti­ja“, at­ro­do, per­se­kio­ja Lie­tu­vą lyg koks ne­vy­kęs po­li­ti­nis leit­mo­ty­vas. Ga­li­me spė­lio­ti, ar tai LDK sei­me­lių tra­di­ci­jos pa­li­ki­mas, ar tar­pu­ka­riu įsi­ga­lė­jęs par­la­men­to iš­aukš­ti­ni­mas, se­kant anuo­met nau­jau­sio­mis Va­ka­rų po­li­ti­kos ma­do­mis. Ta­čiau tai, ką ma­to­me šian­die­ni­nia­me „vals­tie­čių“ Sei­me, ne­pa­lie­ka vie­tos spė­lio­nėms – sei­mo­kra­ti­ja grįž­ta.

Ramūnas Karbauskis pildo seną Lietuvos krikdemų, o vėliau – ir konservatorių svajonę padaryti taip, kad nuo Seimo iš tikrųjų viskas valstybėje priklausytų. Dar krikdemiškoje 1922-ųjų Konstitucijoje buvo pramintas takas, kuriuo šių dienų „valstiečių“ lyderis žengia kovodamas su prezidente, Konstituciniu Teismu, o palengva – ir su teismine valdžia apskritai.

Nuo pinigų skaičiavimo sumanūs politikai mūsų dėmesį nukreipia įmantriais politinio cirko triukais.

Puikus tokios politikos pavyzdys – tebesitęsiantys bandymai suvalstybinti LRT. Netikėtai jėgas mobilizavusi opozicija sutrukdė „valstiečiams“ patvirtinti LRT veiklą tyrusios Seimo komisijos išvadas. Generalinė prokuratūra atmetė tos pačios komisijos prašymą ginti viešąjį interesą dėl neva netinkamo LRT veiklos organizavimo.

Bet R. Karbauskis vis tiek ketina triumfuoti seimokratiniu būdu – per matematinę daugumą parlamente. Seime po pateikimo patvirtintos jo pateiktos LRT įstatymo pataisos, kurios numato tą patį, ką siūlė nepatvirtintos komisijos išvados – radikalią LRT valdymo pertvarką didinant transliuotojo priklausomybę nuo valdančiosios partijos. Pagrindiniu komitetu paskirtas paties R. Karbauskio vadovaujamas Kultūros komitetas, todėl, žinoma, viskas bus padaryta, kad pavasario sesijoje naujasis įstatymas būtų patvirtintas.

Diktatūra gali būti ir kolektyvinė, tai seniai įrodyta. „Valstiečių“ Seimas, kaip ir, pavyzdžiui, Nacionalinis konventas revoliucinėje Prancūzijoje, mano, kad dėl balsų daugumos bet koks sprendimas tampa teisingas.

Žinoma, R. Karbauskio seimokratija visai kitokia negu tarpukario krikdemų. Krikdemai rėmėsi įtakingais klerikalais, o „valstiečiai“ – valstybės resursų siekiančiais oligarchais. Jiems seimokratai ir dirba – stebėtinai nuosekliai.

Vyriausybė patvirtino ir pateikė Seimui Investicijų įstatymo pataisas, sukuriančias privilegijuotą padėtį stambiems investiciniams projektams. Investuotojai, kurių projektai būtų pripažinti stambiais, įgytų formalią pirmenybę tvarkant reikalus valstybės ir savivaldybių institucijose, teisę be aukciono įsigyti valstybės žemę, susitarti su savivaldybėmis dėl infrastruktūros įrengimo.

Visa tai – valstybės parama stambiajam verslui. Ne visuomet atkreipiame pakankamą dėmesį į šį vadinamojo investicijų pritraukimo aspektą. Investicijos paprastai pristatomos kaip darbo vietų kūrimas ir todėl – nauda valstybei bei visuomenei. Tačiau kaip piliečiai mes tas darbo vietas gauname ne už dyką. Mes jas perkame investicijoms pritraukti skirtomis valstybės lėšomis. Todėl turėtume atidžiai skaičiuoti, nes gali paaiškėti, kad perkame per brangiai.

Pateiksiu vieną istorinį pavyzdį. XIX amžiuje JAV laikėsi protekcionistinės politikos ir ribojo importą. Tai leido suklestėti pramonės monopolijoms, kurioms užsienio konkurencijos ribojimas garantavo pelną. Protekcionizmas irgi būdavo pristatomas kaip nauda valstybei, ir iš dalies tai buvo nauda. Bet galutinę sąskaitą apmokėdavo ūkininkai. Žemės ūkio produktai buvo eksporto prekė ir turėjo konkuruoti kaina pasaulinėje rinkoje. Tuo metu būtiną įrangą ir kitą pramonės produkciją ūkininkams tekdavo pirkti protekcionistinėje vidaus rinkoje už monopolistų dirbtinai pakeltą kainą.

Koks Lietuvoje yra galutinis valstybės politikos ir stambiojo verslo naudos balansas, mes nežinome, nes pinigų rimtai neskaičiuojame. Nuo pinigų skaičiavimo sumanūs politikai mūsų dėmesį nukreipia įmantriais politinio cirko triukais.

Nei politinės partijos, nei visuomeninės organizacijos, nei žiniasklaida beveik niekada nekelia ir nepristato Lietuvos visuomenei fundamentinės politikos klausimų. Stasio Jakeliūno prašymai teisėsaugos ištirti „Revolut“, jokių realių pokyčių nežadanti ministrų paieška, Žemės ūkio ministerijos perkraustymas į Kauną, Vyriausybės posėdžių transliacija internete – štai mūsų pastarojo meto politinis akiratis. Prieš tai dar buvo tautiniai kostiumai vaikams, darželinukų maistas ir alaus mėgėjų „gardeliai“. Ši dūmų uždangos gamyba artimiausiu metu tikrai nesibaigs. Priešingai, ji augs tiesiogiai proporcingai R. Karbauskio vadovaujamo Seimo galios augimui.

Seimokratija tuo ir gera, kad visiems duoda tai, ko reikia: valdančiajai partijai – realią valdžią, svarbiausiems politikos interesantams – patikimą interesų apsaugą, o visuomenei – nesibaigiantį politinį cirką.