Savivalda – antroje politikos lygoje?
Lie­tu­vo­je ką tik įvy­ko sa­vi­val­dos rin­ki­mai. Šie me­tais iš es­mės yra tur­tin­gi pa­na­šiais įvy­kiais. Da­ly­je sa­vi­val­dy­bių po dvie­jų sa­vai­čių vyks an­tri me­rų rin­ki­mų tu­rai. Ge­gu­žę mū­sų lau­kia rin­ki­mai į Eu­ro­pos Par­la­men­tą, pre­zi­den­to rin­ki­mai, o gal net ir re­fe­ren­du­mai. To­dėl da­bar­ti­nis bal­sa­vi­mas ga­li bū­ti ver­ti­na­mas kaip sa­vo­tiš­ka po­li­ti­nė mankš­ta.

Kita vertus, savivaldos rinkimai kartais nepelnytai vertinami kaip ne tokie svarbūs, palyginus su kitais, ką rodo ir rinkėjų aktyvumas. Vėlgi, naudojant sporto terminologiją – tai tarsi „antroji lyga“ politikoje. Kiti rinkimai atrodo labiau reikšmingi. Bent jau jų simbolinis vaizdinys yra rimtesnis. Galiausiai, balsuodami prezidento rinkimuose mes renkame pagrindinį mūsų šalies atstovą, valstybės veidą artimiausiems penkiems metams. Rimtą įvaizdį turi ir parlamentas. Rinkimai į Seimą vertinami kaip tikros ir rimtos valdžios rinkimai. Nors, kaip rodo patirtis, toks vaizdinys irgi negarantuoja didelio rinkėjų aktyvumo.

Tačiau grįžkime prie vietinių rinkimų reikšmės. Iš tikrųjų, šio lygio valdžia kaip tik turėtų priklausyti ne antrai, bet pirmai politikos lygai, nes ji yra arčiau žmonių.

Tuo tarpu vadinamoji vietinė valdžia yra mažiau matoma ir, atitinkamai, mažiau suprantama. Nors toks požiūris, pagal asmeninį subjektyvų pojūtį, irgi keičiasi. Atrodo, jog visuomenė pradeda geriau suprasti savivaldos principus ir svarbą. Vėlgi, šis teiginys paremtas ne kokiais nors tyrimais, bet subjektyviais pastebėjimais. Be to, tai sostinės, kuri visada yra politiškai aktyvesnė, gyventojo pojūčiai, ką irgi reikia turėti omeny.

Kita vertus, savo laiku susidomėjimą savivaldos rinkimais sustiprino sprendimas leisti gyventojams tiesiogiai rinkti merus. Tai įnešė į savivaldos rinkimus savotišką prezidentinių rinkimų žavesį, nes atvėrė žmonėms galimybę patiems rinkti miesto ar rajono „prezidentą“. Dabar merų rinkimai tapo ne politinių ideologijų, bet politinių asmenybių kovos arena. Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai. Iš esmės čia galima kalbėti apie savotišką lietuviškos politikos tradiciją, nes mūsų šalyje politika išlieka labai personalizuota. Yra pastebima, jog Lietuvoje „partijų ideologinis veidas labai priklauso nuo lyderio“. Apie tai savo straipsnyje „Ideologinė ir partinė veikla: Lietuvos partijų lyderių požiūris“ prieš dešimt metų rašė mokslininkai Eglė Butkevičienė, Eglė Vaidelytė ir Giedrius Žvaliauskas. Savo straipsnyje jie minėjo ir kitas lietuviškos politikos ydas – pavyzdžiui, tai, kad valdžios troškimas neretai verčia politikus ignoruoti savo pirminę politinę orientaciją.

Vargu ar per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos politiniame lauke kas nors iš esmės pasikeitė. Iki šiol skirtingos politinės partijos asocijuojasi ne su ideologinėmis nuostatomis, įtvirtintomis jų pavadinimuose, o su konkrečiais partijų nariais ir, pirmiausiai – jų vadovais. Pačioms partijoms tai ne visada į naudą.

Kitaip sakant, jis pozicionuojamas kaip pagrindinis politinės reklaminės kampanijos veidas, nors pats savivaldos rinkimuose ir nedalyvauja.

Iliustruoti „lyderio reikšmę“ politikoje irgi nesunku. Tam tikslui rašant šį tekstą teko ištraukti iš makulatūros krūvos reklaminį leidinį „Už žemę ir žmogų“, kurį platino valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kalba eina apie vasarį, t. y. prieš pat savivaldos rinkimus, išleistą numerį. Leidinyje iš esmės kalbama apie vieną žmogų – partijos lyderį Ramūną Karbauskį. Kitaip sakant, jis pozicionuojamas kaip pagrindinis politinės reklaminės kampanijos veidas, nors pats savivaldos rinkimuose ir nedalyvauja.

Tačiau grįžkime prie vietinių rinkimų reikšmės. Iš tikrųjų, šio lygio valdžia kaip tik turėtų priklausyti ne antrai, bet pirmai politikos lygai, nes ji yra arčiau žmonių. Iš esmės, tai žmonių gyvenimo organizavimas buitiniu – savo rajono, miesto, gatvės – lygiu. Tai ta politika (ir jos realizavimas), kurią žmonės galėtų greičiausiai ir aiškiausiai pamatyti (bet, kaip ir minėta – dažniausiai nemato ar, tiksliau, nesuvokia).

Tiesa, ką žmonės šiame kontekste pastebi dažniausiai – ypač kai kuriuose Lietuvos regionuose – tai vietinės reikšmės politinius žaidimus. Tam tikrso politinės jėgos yra faktiškai „privatizavusios“ valdžią atskiruose regionuose. Žmonės balsuoja už tas jėgas iš inercijos, neįsivaizduodami, kad čia valdžioje galėtų būti kas nors kitas. Nutinka tai dėl tos priežasties, kad rinkimuose „amžiniems“ regiono valdytojams neatsiranda realios ir stiprios alternatyvos. O neatsiranda jos iš dalies ir dėl to, kad šalies politinėms jėgoms savivaldos rinkimai nėra pagrindinis politinis mūšis. Vėlgi, kaip ir minėta, tai labiau mankšta prieš rimtesnes batalijas.

Iš tikrųjų, galbūt lietuviškos politikos sąmoningumą ir lygį reikėtų pradėti ugdyti būtent nuo savivaldos rinkimų ir bendrai savivaldos politikos lauko, atkreipiant daugiau dėmesio į tai, kaip veikia vietinė valdžia, kaip ji susitvarko su aktualiais uždaviniais. Kita vertus, savivaldos rinkimai ką tik pasibaigė ir šis klausimas dabar pereina į antrą ar net trečią aktualumo lygą bei geriausiu atveju lieka perspektyvai.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius