Savi ir svetimi
Jo­nas jam ta­rė: „Mo­ky­to­jau, mes ma­tė­me vie­ną to­kį, ku­ris ne­vaikš­čio­ja su mu­mis, bet ta­vo var­du iš­va­ri­nė­ja de­mo­nus. Mes jam drau­dė­me, nes jis ne­pa­no­ro ei­ti su mu­mis.“ Jė­zus at­sa­kė: „Ned­raus­ki­te jam! Nė­ra to­kio, ku­ris ma­no var­du da­ry­tų ste­buk­lus ir ga­lė­tų čia pat blo­gai apie ma­ne kal­bė­ti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums at­si­ger­ti tau­rę van­dens dėl to, kad pri­klau­so­te Me­si­jui, – iš tie­sų sa­kau jums, – tas ne­pra­ras sa­vo už­mo­kes­čio.“Iš Evan­ge­li­jos pa­gal Morkų

Girdėdami šio sekmadienio Evangeliją, vėl atsiduriame kelyje su Jėzumi ir jo mokiniais. Tas kelias veda iš žydinčios Galilėjos į Judėjos sostinę Jeruzalę, kur žmogaus Sūnus turės kentėti ir mirti. Šią kelionę ir apaštalų širdis pažymės Jėzaus tris kartus ištarti žodžiai apie savo mirtį ir prisikėlimą. Po kiekvienos pranašystės, evangelistas Morkus atskleis mokinių nenuovokumą. Jis parodys reakciją tai vieno, tai kito apaštalo, kuriuos Jėzus vėliau pakvies drauge su juo budėti ir melstis Getsemanės sode.

Tegul mūsų gyvenimo ašimi tampa palaimintojo Jurgio Matulaičio credo: „Nugalėk blogį gerumu.“

Pirmą sykį išsišoko apaštalas Petras, mėginęs Jėzų atkalbėti nuo kryžiaus papiktinimo. Antrą kartą, Jėzui prakalbus apie kančią, apaštalai kelyje ginčysis, kad sužinotų, kuris iš jų didžiausias. Prie to prisidės Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, kai pamatęs vieną asmenį ne iš jų būrio, išvarinėjantį demonus Jėzaus vardu, imsis jį auklėti, o šiam nepaklusus įskųs jį Jėzui. Galiausiai, trečią kartą Jėzui kalbant apie savo kančią, Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, lyg nieko nebūtų girdėję, išreikš savo troškimą sėdėti vienam Jėzaus šlovės dešinėje, o kitam kairėje.

Bet sugrįžkime prie šiandienos Evangelijos ir paklauskime drauge su apaštalais: argi Jėzus neišsirinko tik Dvylikos? Ar nevaikščiojo tik su jais? Ar siųsdamas į pasaulį neapdovanojo jų savo galia ir valdžia? Tad kodėl kiti, nevaikštantys su jais žmonės kėsinasi į apaštalų privilegiją kalbėti ir veikti Jėzaus vardu? Kokia žmonių kategorija priklauso Jėzui?

Nustebina apaštalo Jono reakcija. Pasipiktinęs jis nori Jėzui apskųsti vieną žmogų, kuris, tiesa, išvarinėja demonus Jėzaus vardu, bet nepriklauso jų būriui ir veikia atskirai. Jono ištariamas „mes“ leidžia užčiuopti apaštalų grupę, o vėliau ankstyvosios Bažnyčios bendruomenę, kuri, susibūrusi aplink Jėzų, suvokia save kaip vienintelę Jėzaus vardo ir jo misijos saugotoją. Toks siauras supratimas visuomet rizikingas, nes gali pastūmėti bendruomenę užsisklęsti aplink savo įkūrėją ir tapti uždara grupe, manančia, kad ji vienintelė gali laiduoti išganymą. Tokia grupė priklausymą Jėzui ima vertinti kaip išskirtinai „mano ar mūsų“ turtą, o atpažinimo ženklus panaudoja savo išskirtinumui pabrėžti. Iš to atsiranda „mes“ ir „jie“ atskyrimas. Deja, net ir pirmieji Kristaus mokiniai neišvengia noro būti vieninteliai turtingi Dievo artumos: „mes“ su Dievu, o jūs – ne. Tačiau dieviška – nesisavinti Dievo. Dieviška yra nuolankiai priimti Jo malonę, jo kvietimą, leisti, kad Dievas pats mus „pasisavintų“, kad pats neregimu būdu įvestų į savo išrinktųjų bendruomenę.

Taigi Jėzus į šį „įsibrovėlį“, kuris veikia jo vardu, žvelgia kitomis akimis. Jame Jėzus įžvelgia tą, kuris mokinių būriui priklauso ne tiesiogiai, o slėpiningu būdu, nes jis, kaip ir Jėzus, kovoja su blogio jėgomis. Šis žmogus negali būti priešas, nes Jėzaus vardu grumiasi dėl gėrio įsigalėjimo pasaulyje. Jis turi asmeninį, pagrįstą tiesa, ryšį su Jėzumi, su jo asmeniu, kurį išreiškia vardas. Taip Jėzus pasipriešina pavojui užsidaryti savųjų rate. Mokiniai, pabandę sutrukdyti kitiems, nepriklausantiems jų būriui, veikti Jėzaus vardu, gauna aiškų nurodymą: „Nedrauskite ! Kas ne prieš mus, tas už mus!“ Jėzus sako, kad žmogus, išvarinėjantis demonus Jo vardu, negali panaudoti Jo vardo blogam tikslui. Tuo būdu Jėzus pripažįsta, kad jo vardą gali veiksmingai naudoti ne tik tiesioginių mokinių būrys, bet ir kiekvienas, kuris apsisprendžia „blogį nugalėti gerumu“.

Žmonių kategoriją, priklausančią Dievui ir jo karalystei, Jėzus praplečia tardamas: „Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui... tas nepraras savo užmokesčio.“ Taigi, jei norėsime apibrėžti, ką galime vadinti „savu“ Bažnyčioje ir ką „svetimu“, suprasime, jog tai ne mūsų žmogiškoms jėgoms. Evangelija, užuot pasakiusi, kas yra „savi“ ir „svetimi“ Jėzaus bažnyčioje, kalba apie taurę vandens, ištiestą ištroškusiam žmogui dėl Jėzaus vardo.

Duoti atsigerti vandens – niekis pasaulio akims, bet šis niekis, duotas žmogui dėl Kristaus, slėpiningu būdu duodantįjį įtraukia į naują bendriją, tą, kurios centras yra Jėzus Kristus. Jėzaus bendrija – tai bendrija mažutėlių, tų, kurių turtas ne talentai ar galios, o vien Dievo troškimas. Pasitikėjimas Dievu yra vienintelis jų turtas. Visa kita jie gauna iš Dievo. O ar mes savo elgesiu, žodžiais, gyvenimu nepapiktiname tų mažutėlių, kurie priklauso Dievui? Tegul mūsų gyvenimo ašimi tampa palaimintojo Jurgio Matulaičio credo: „Nugalėk blogį gerumu.“

Kazimieras Milaševičius OSB yra kunigas, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras