Sąmokslo teorijomis paremtas Maskvos mąstymas
Krem­liui at­ėjo nau­jos ne­ri­mo die­nos. JAV pra­dė­jo kal­bė­ti ten dar šių me­tų lie­pos mė­ne­sį su­lai­ky­ta Ma­ri­ja Bu­ti­na. Ji, ti­kė­da­ma­si švel­nės baus­mės, nu­spren­dė su­da­ry­ti su­si­ta­ri­mą su pro­ku­ro­rais ir duo­ti par­ody­mus. JAV tai yra įpras­ta tei­si­nė pra­kti­ka.

Bendram kontekstui vertėtų priminti M. Butinos istorijos aplinkybes. JAV teisėsauga inkriminuoja jai neteisėtą veiklą, siekiant įtakos. Faktiškai, kalba eina apie lobistinę veiklą, kuri Jungtinėse Amerikos Valstijose yra legali, tačiau šią veiklą vykdantis asmuo turi laikyti nustatytų taisyklių. M. Butina minėtų taisyklių nesilaikė ir faktiškai veikė paslapčia.

Pažymima, kad merginos siekis buvo sukurti neoficialių kontaktų kanalą tarp Rusijos valdžios ir aukštų JAV pareigūnų bei politikų. Maskvoje jos veiklą koordinavo Aleksandras Toršinas – Kremliui artimas politikas. M. Butina anksčiau dirbo jo patarėja. A. Toršinas taip pat buvo tarpininkas tarp jos ir Rusijos Užsienio reikalų ministerijos.

M. Butinos sprendimas pradėti atvirauti su JAV teisėsaugos organais Kremliui yra gana nemalonus. Maskva jau pradėjo formuoti aktyvią gynybinę poziciją. Rusijos Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad M. Butina buvo „savotiškai kankinama“. Kitaip sakant, Rusijos valdžia bando sukurti iliuziją, jog dabartiniai prisipažinimai iš sulaikytos merginos lūpų yra išgauti jėga arba panaudojant klastą ir todėl neturėtų būti vertinami rimtai.

Nors M. Butinos byla ir nėra susijusi su specialiojo prokuroro Roberto Muellerio tyrimu dėl galimos Rusijos įtakos JAV prezidento rinkimams, jos duoti parodymai iš esmės papildo bendrą istoriją apie tai, kaip Maskva ieško galimybių paveikti JAV ir kitas vadinamojo Vakarų pasaulio valstybes. Beje, R. Muellerio tyrime irgi yra pasiektas progresas. Pažymima, kad šioje byloje sudaryti susitarimą nusprendė buvęs prezidento Donaldo Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimams – Michaelas Flynnas. Jis papasakojo apie savo kontaktus su Rusijos ambasadoriumi Sergejumi Kisliakovu. M. Flynnas taip pat pripažino, jog anksčiau melavo, duodamas atitinkamus parodymus Federaliniam tyrimų biurui.

Byloje dėl poveikio prezidento rinkimams pradėjo kalbėti ir kitas įtariamasis – buvęs D. Trumpo advokatas Michaelas Cohenas. Jis irgi prisipažino, jog anksčiau davė melagingus parodymus JAV Senatui. Naujas jo liudijimas atskleidžia, jog D. Trumpui priklausanti korporacija vedė derybas apie dangoraižio „Trump Tower“ statybas Maskvoje ir tuo metu, kai D. Trumpas jau aktyviai dalyvavo priešrinkiminėje kampanijoje.

Galbūt visi šie dalykai ir nesugadins JAV ir Maskvos santykių dar labiau, nes šie santykiai buvo sugadinti jau anksčiau – ir ne vien su JAV (Kremlius tikrai pasistengė). Tačiau dabartiniai procesai verčia Maskvą nerimauti pirmiausiai dėl tos priežasties, kad į viešumą yra iškeliami slaptosios Kremliaus „diplomatijos“ principai.

Faktiškai, kalba eina apie lobistinę veiklą, kuri Jungtinėse Amerikos Valstijose yra legali, tačiau šią veiklą vykdantis asmuo turi laikyti nustatytų taisyklių.

Nesunku pastebėti, kad Maskvoje yra mėgstamos įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijos. Tokio pat geopolitinio, sąmokslo konstrukcijų paveikto mąstymo rėmuose veikia ir pats Kremlius. Patvirtinančių tai pavyzdžių yra pakankamai daug. Čia galima prisiminti tiek nesėkmingą Maskvos bandymą įvykdyti politinį perversmą Juodkalnijoje, siekiant užkirsti šiai valstybei kelią į NATO, tiek keistą Vladimiro Putino neformalią diplomatiją, kuri pasireiškė šokiais su Austrijos užsienio reikalų ministre per jos vestuves. Kremlius taip pat noriai palaiko įvairias radikalias politines organizacijas Europoje, nevengdamas dirbti tiek su ultrakairiaisiais, tiek su ultradešiniaisiais. Klastingas Krymo užgrobimas ir vadinamojo separatistinio konflikto kurstymas Donbaso regione irgi yra šios tarptautinės politikos, kaip ją supranta Kremlius, dalis.

Rusijos valdžios kabinetuose vyrauja tam tikra politinė mitologija. Pagal ją, pasaulyje galią ir reikšmę turi tik didelės valstybės, o tai suteikia toms valstybėms teisę susitarti tarpusavyje dėl pasaulio ir įtakos zonų jame padalinimo. Faktiškai, Kremlius šiuolaikiniame pasaulyje vis dar mąsto Molotovo-Ribentropo pakto kategorijomis bei tikisi žaisti pagal atitinkamas taisykles.

Galima prisiminti ir tam tikrą pirminį Maskvos džiaugsmą dėl to, jog JAV prezidentu buvo išrinktas būtent D. Trumpas. Pirmiausiai, sumaištis pagrindinės Maskvos oponentės politiniame lauke atverią tam tikrą galimybių langą pačiam Kremliui. Verta paminėti, jog Rusija suteikia savo dabartiniai priešpriešai su JAV giluminę, gal net – eschatologinę, reikšmę. Neatsitiktinai ir Ukrainoje Maskva, jos įsivaizdavimu, kariauja pirmiausiai prieš Vašingtoną. Tokia pat vizija lydi ir Kremliaus veiksmus Sirijoje.

Kita vertus, D. Trumpas buvo matomas Maskvoje kaip politikas, kuris gali sutikti žaisti minėtą pasenusį geopolitinį žaidimą, t. y. Maskva tikėjosi pabandyti padalinti su juo įtakos zonas. Ko gero, vienintelis dalykas, kurio iki galo negali suvokti Kremliuje, yra tai, jog tose pačiose JAV egzistuoja ir kitos realiai veikiančios valdžios šakos, taigi, prezidentas nėra „absoliučiai visagalis“.

Ko gero, tokiais geopolitiniais modeliais, kuriais mąsto Rusijos valdžia, jau niekas pasaulyje nebemąsto. Minėtos pozicijos yra svetimos net Kinijai, kurioje Maskva mato sąjungininkę savo žaidimuose tarptautinėje sferoje. Tačiau tiek M. Butinos parodymai, tiek prokuroro R. Muellerio tyrimas gana aiškiai atskleidžia Kremliaus strategiją ir taktiką. Dėl tuo Maskva stipriai nerimauja, nes esminė sąlyga bet kokiam sąmokslui yra jo slaptumas.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius