Sąjūdžio pradininkų požiūris į Lietuvą
Ar­tė­jant Są­jū­džio 30-ajam gim­ta­die­niui, Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­riai bu­vo su­ma­nę pri­im­ti par­eiš­ki­mą, apib­rė­žian­tį pa­grin­di­nes grės­mes šių die­nų Lie­tu­vai ir to prie­žas­tis. Ta­čiau die­nos švie­są iš­vy­do da­lies gru­pės na­rių par­eiš­ki­mas. Ko­dėl?

Remiantis Sąjūdžio tradicija, besitęsiančia nuo pat pirmųjų jo veiklos dienų, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių pareiškimas gali būti priimtas tik konsensuso pagrindu. Tai iš tikrųjų labai apsunkindavo panašių dokumentų priėmimą, darė jį ilgą, varginantį, tačiau visi suprato, kad būtina ieškoti konsensuso, nes svarbaus žodžio laukdavo Lietuva.

Praėjus 30 metų, daugelis Sąjūdžio pradininkų nesustabarėjo, nepersiėmė vis labiau įsigalinčia pataikūniškumo aukščiausiajai valdžiai dvasia, todėl prireikus gali priimti ir kritiškus pareiškimus. Tačiau ne visi grupės nariai.

Tai suvokiant, susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, apimantis tik dalį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, prie kurių prisidėjo ir tie sąjūdininkai, kurie po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo tapo Sąjūdžio Seimo tarybos nariais. Šis klubas priima kai kuriuos pareiškimus, bet tai irgi įvyksta labai retai. Kyla klausimas, ar tų pareiškimų šiandien žmonėms reikia.

Kadangi didelio poreikio priimti tokius dokumentus nėra, kompromiso paieškos tampa nebe tokios būtinos. Kita vertus, atsivėrė pažiūrų skirtumai, ir anksčiau egzistavę Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, bet buvę kruopščiai slepiami. Juk Sąjūdis visuomenei turėjo atrodyti tarsi monolitas. Vis dėlto Sąjūdis niekada nebuvo monolitas. Į jį įsitraukė įvairių pažiūrų žmonės – pradedant tais, kurie vėliau tapo konservatoriais bei tautininkais, ir baigiant socialdemokratais, liberalais, net komunistais. Tiesa, ne Mykolo Burokevičiaus sparno komunistais.

Sąjūdyje vyko procesai, kurie yra priimtini ciniškoje politikoje, bet niekaip nederėjo su Sąjūdžio viešais skelbtais moralės ir padorumo principais. Pavyzdžiui, būta atvejų, kai į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę įsitraukęs asmuo (bet ne Sąjūdžio kūrėjas), pasitelkęs kitą bendramintį, ėmė stumdyti kitus sąjūdininkus, kad tik atsidurtų pačioje viršūnėje. Kaip genialus šachmatininkas. Tik čia buvo ne šachmatų figūros, o bendražygiai.

Dalis Sąjūdžio pradininkų (prie jų priskiriu ir save) sakė, kad bent jau praėjus 30 metų nuo Sąjūdžio gimimo reikėtų pasakyti tiesą apie tai, kas vyko Sąjūdyje. Dabar jau, žinoma, nieko nepakeisi. Tačiau galbūt būtų galima paaiškinti, kodėl Lietuva tapo tokia, kokia yra, nes neteisingumu, deja, dvelkė ir Sąjūdžio veikla, vykdoma Lietuvos valdžioje. Kiti bičiuliai teigė, kad tai reikia palikti istorijai.

Vieni sąjūdininkai kaip didžiausią grėsmę įvardija Briuselyje vykstančias diskusijas dėl federalizavimo. Kiti – pasaulyje juntamą įtampą, kylančią iš Maskvos politikos ir stiprėjančio Vašingtono nesusikalbėjimo su Europos Sąjunga. Buvo nutarta galutiniame dokumento variante akcentuoti abu klausimus, o kadangi jis gimė kompromiso būdu, tai ne kiekvienam sąjūdininkui patiko formuluotės.

Buvo norinčiųjų drąsiau prabilti apie Lietuvą šiuo metu kamuojančias vidaus bėdas, bet šie norai liko tik pareiškimo projektų variantuose. Atspindėta tik mintis, kad vadinamieji eurofederalistai galbūt yra susiję ir su korupcija (turėti omenyje liberalai ir „MG Baltic“ byla). Tačiau ar eurofederalistu galima vadinti Nepriklausomybės Akto signatarą, kuris, kaip paaiškėjo, atstovavo „Rosatom“ interesams?

Bet kuriuo atveju politinės korupcijos Lietuvoje problema yra daug didesnė. Tai nėra tik vienos ar kelių partijų problema. Vienos jų yra už eurofederalizmą, o kitose galbūt kyšo ir Rusijos kapitalo ausys. Vargu ar tai galima sunerti ant vieno kurpalio.

Tačiau dokumentas radosi. Jo ašimi laikau Sąjūdžio pradininkų priminimą apie pamirštą Sąjūdžio Seimo vaidmenį. Juk būtent jis 1989-ųjų vasario 16 dieną susirinkęs į iškilmingą posėdį Kaune paskelbė Sąjūdžio ir Lietuvos kelią iki nepriklausomybės, todėl istorinis teisingumas galbūt reikalautų, kad jis būtų laikomas Atkuriamuoju Seimu.

Apie tai, kas vyko 1988–1992 metais, anksčiau ar vėliau reikės prabilti. Ne dėl istorijos. Dėl ateities.

Tačiau politinių šachmatų veiksmais Atkuriamuoju Seimu buvo padaryta Aukščiausioji Taryba, o parašai po Kovo 11-osios aktu netikėtai tapo kelialapiu į brangių žemės sklypų dalybas. Nors padorūs sąjūdininkai iš Aukščiausiosios Tarybos kurį laiką spyriojosi naudotis šiomis privilegijomis, gyvenimas viską pasuko kitaip.

Taip buvo suduotas didelis smūgis autoritetui tų žmonių, kurie galėjo daug padaryti, kad Lietuva nevirstų valdžios privilegijų valstybe, o liktų Sąjūdžio Lietuva. Kartu nubrėžta pragaištinga takoskyra tarp signatarų ir kitų sąjūdininkų.

Taigi apie tai, kas vyko 1988–1992 metais (jau nekalbant apie laikotarpį, kai valdžią paėmė Lietuvos demokratinė darbo partija), anksčiau ar vėliau reikės prabilti. Ne dėl istorijos. Dėl ateities. Kitaip nesuprasime, kodėl Sąjūdžio Lietuva tapo tokia, kokia ji yra šiandien.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas