Sąjūdžio fenomenas
Gar­bu­sis su­va­žia­vi­me! 30 me­tų – dar vi­sai ne­daug, kad švęs­tu­me di­de­lį ju­bi­lie­jų.

Kita vertus, tempai buvo neregėti; nepalyginsi su kokiais 30 metų sovietinio merdėjimo.

Lėkėm trypėm tartum greitai. Kiti net pavydėjo, kartvelai arba gruzinai, ukrainiečiai pavydi ligi šiol. Kai ko ir pasiekėm, kai ką ir sutrypėm, bet padėtį galim suprasti.

Trumpai tarus, mes vis dar kelio pradžioje. Duok Dieve, kad ne pabaigoje. Teks eiti ilgai ir atkakliai. Lietuvos kelias nelengvas.

O Sąjūdis? Ar jis tik milžinkapis, legenda, ar jis ir naujo, dar sykį galimo, Atgimimo pažadas?

Žinia, jei tebeturim atgimimo ugnies, jei priaugo naujų žmonių ir jei neniekinam Nepriklausomos Lietuvos.

„Dažnai pasiremiu ant savo nuobodaus gyvenimo“, – kažkaip savotiškai rašė Pirmosios Respublikos poetas Jonas Kossu – Aleksandriškis.

O mes dažnai pasiremiam ant nepaprastų, bemaž neįtikėtinų, kylančio ir laiminčio Sąjūdžio epochos prisiminimų.

„Gal senovės laikus

vaidelutis garsus

prikeltų...

Bet kur vaidelutis?

Aukso kanklių garsai

nebeskamba visai

ir dainių žodynas – menkutis.“

Šiam dainiaus Maironio ilgesiui jau bemaž 150 metų.

Kėlėsi Lietuva ir ne kartą, o šiandien pasiilgstame, kad keltųsi dar sykį. Tiktai Kudirkos nėra, kuris pašauktų. Nūdienos dainiams irgi vertėtų patarti, tegul pasitikrina savo žodyną – apie ką dainuoja, į kur mus kviečia?

Tai laukiamas, trokštamas vėl, besireiškiantis vėl Atgimimas. Moralinis, kultūrinis, politinis.

Be dorovės nieko nebus. Tą kartodavo monsinjoras A.Svarinskas.

Reikia naujo žmogaus. Tesubręsta jis kaip nauja lietuvio savimonės ir elgesio kultūra. Pasidairykim tarpusavy – ar jau ateina tas naujas žmogus, apie kurį, kylant Lietuvai prieš 30 metų kalbėjo Stasys Lozoraitis.

„Iki pavasario suguldžiau sėklas“ – vylėsi ir meldėsi Marcelijus.

„Tu dar niekad nebuvai tokia kilni“, – žmonių Lietuva žavėjosi Justinas. O Sigitas piešdavo pranašo vaizdelius.

„Yra Azijoje jūra.

Gelmėje pabaisos juda,

Krinta nuo kalnų šešėliai,

Plaukia valty gyvulėliai.

Patyliukai patyliukai –

Du mažyčiai asiliukai.

Du maži nekalti

Žmogeliukai pakarti.“

Pagalvokim, gal tie du vargšai žmogeliukai – tai pats žmoniškumas. Net ne tada, o šiandien.

Nejau visai pakartas? Nejau nebenorintis gyventi, būti, reikštis?

Panašu, kad žmoniškumo atsisakymas, jo praradimas, kai taip smagu žeminti ir žudyti savo artimą, net nieko dėtą praeivį ar vaiką – darosi pasaulinis reiškinys. O Lietuva – tik liūdnas pasaulio barometras. Bet iš Lietuvos galėtų dar sykį kilti pasipriešinimas. Būtent nežmoniškumui. Sąjūdi, nešk Lietuvai žmoniškumo žinią, gal ją tasyk išgirs ir kitos tautos. Taip jau buvo, tik mes patys pamiršom.

Paprastas žmoniškumas – tebūnie jis naujasis Lietuvos Statutas. Ir tesitraukia šalin nestatutiniai santykiai!

Toks Sąjūdis būtų ne vienkartinis įvykis, kurį kažkodėl minime, o neribotas reiškinys. Gyvas ir atgyjantis, todėl jo pasiilgstame.

Taip, Sąjūdis buvo reiškinys. Jo prasmė ir pavyzdys peržengia Lietuvos ribas ir ano istorinio laiko ribas.

Broliai ir sesės sąjūdininkai, suvokim, kokią atmintį savy nešamės ir skleiskim tarp jaunesniųjų.

O kai matom, kad nori gimti naujas, kitoks, geresnis žmogus – leiskim jam gimti. Netaikykim jam patyčių ir popso abortų.

Nedumkim akių netikros užjūrių dausų laimės vilionėmis. Verčiau prisiminkim apie didįjį Sąjųdį ne patyčiai, kaip kokių keistuolių „Madagaskare“, bet įkvėpimui naujai gyvybei.

Vienas politikas paleido šūkį – „Globali Lietuva“. Tai nėra kvietimas ištirpti pasaulyje, tai kvietimas nepamiršti pasklidusių lietuvių, kurie greta svarbiausios Lietuvos, gyvos nors ir sergančios Lietuvoje – irgi mūsų žemės atomai Visatoje. Ir juose Lietuva.

Mokyklose reikia mokyti pirmiausia žmoniškumo ir mokyti Lietuvos. Priminti Kęstučio Genio dainas ir eiles: „Lietuva – tai sąžinė“.

Praradusiems šią Lietuvą nėra ką veikti Lietuvos Seime.

Aiškinkime tai visur ir visiems pradedant nuo Seimo.

Tesusimąsto Seimas, kodėl pirmininkui buvo gėda už jį. Didžiausia mūsų laimė būtų išgydyta Tėvynė. Kadaise girdėjau, nes pats jį skaičiau Kaune, Maironio namuose, „Nežinomą Maironio eilėraštį“.

„Kada nors Lietuva

bus ne ta,

jau kita –

pasiryš,

atsigaus iš po blūdo.

Tautos vėl pasakys:

vėl pabudo!

Prisimins Lietuva,

kaip tad buvo kada

jai padorumas pritiko.

Lauką žalią vagos,

mažą vaiką užstos,

ir Kudirkos medaliais

nepuoš išdavikų.“

Su ta viltimi – tolyn į gyvenimo bangas.

Vytautas Landsbergis.

Kalba Lietuvos Sąjūdžio XVI suvažiavime,

2018–06–03