Rinkimų intriga didėja
Kon­ku­ren­ci­ja ir ne­nus­pė­ja­ma jos pa­bai­ga – to­kios var­žy­tu­vės mėgs­ta­miau­sios. Kon­ku­ren­ci­ja, ku­rios pa­bai­ga nu­spė­ja­ma, yra nuo­bo­di, ne­pri­trau­kian­ti daug žiū­ro­vų. Juk jei spor­to var­žy­bų baig­tis bū­tų ži­no­ma iš anks­to, žiū­ro­vų jo­se be­veik ne­bū­tų.

Sporto principai galioja ir politikoje, kai varžomasi per rinkimus. Kitąmet vyks net treji rinkimai, tačiau vieni jų jau dabar kelia susidomėjimą. Veikiausiai todėl, kad po ilgos pertraukos žada tikrą intrigą, nes nei dabar, nei likus mėnesiui iki tų rinkimų nėra ir nebus aiškiaregio, kuris galėtų įvardyti nugalėtoją.

Pastarąjį kartą intriguojantys prezidento rinkimai vyko 1997 metais. Tada irgi niekas negalėjo pasakyti, kas laimės. 2002-aisiais intrigos nebuvo, nes beveik visi neabejojo, kad nugalės Valdas Adamkus, tačiau antrasis turas pateikė staigmeną. Kiti treji prezidento rinkimai vyko be jokios painiavos – nugalėtojas buvo aiškus iš anksto.

Greičiausiai dalis potencialių kandidatų nedalyvaus rinkimuose, tačiau šiuo metu jie visi yra intrigos dalyviai.

Nežinoma rinkimų baigtis kelia azartą. Suprantama, žiniasklaida žaidžia savus žaidimus – jai reikia patrauklių temų. Tačiau šiuo atveju veikia ne tik žiniasklaidos interesai, bet ir nežinomybė, kurią patiria visi politiškai aktyvūs piliečiai. Jiems tampa įdomu, kuo baigsis artėjantys prezidento rinkimai, o žiniasklaida tuo domėjimusi naudojasi.

Akivaizdi intriga dėl nugalėtojo lemia, kad jau aptariami visi pretendentai – ir tie, kurie pasiskelbė kandidatuosiantys, ir tie, kurie laikomi potencialiais kandidatais, bet savo sprendimo dar neatskleidė. Nors dalis jų greičiausiai nedalyvaus rinkimuose, šiuo metu visi yra intrigos dalyviai.

Kol kas intrigą kuria ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Buvo laikai, kai ši partija turėjo vienintelį kandidatą į prezidentus, tačiau jis net nepatekdavo į antrąjį turą. Buvo laikai, kai konservatoriai išvis nekėlė savo kandidato, rėmė žmogų iš šalies. Dabar ši partija turi net kelis pretendentus, tad šiuo metu visiškai neaišku, kuris jų bus pasirinktas.

Neaišku pirmiausia todėl, kad TS-LKD kandidatas į prezidentus bus renkamas per vidinius partijos rinkimus. Galima spėlioti, kurį kandidatą pasirinks partijos elitas, bet labai sunku prognozuoti, kaip balsuos paprasti TS-LKD nariai. Pretendentais į kandidatus gali būti keli žmonės – Ingrida Šimonytė, Žygimantas Pavilionis, Vygaudas Ušackas. Kaip galimas šios partijos kandidatas minimas ir Gitanas Nausėda. TS-LKD nariams reikėtų rinktis iš dviejų diplomatų ir dviejų finansininkų. Pasirinkimas būtų nelengvas.

Šiokios tokios intrigos yra ir dėl „valstiečių“ kandidato. Visuotinai tarsi pripažįstama, kad kandidatuoti turėtų Saulius Skvernelis, nors beveik akivaizdu, jog tai priklauso ne tik nuo S. Skvernelio, bet ir nuo Ramūno Karbauskio. Šis vargu ar kandidatuos pats, nes yra nepopuliarus, tačiau įmanoma, kad „valstiečių“ lyderis nuspręs remti kitą žmogų, pavyzdžiui, Visvaldą Matijošaitį. „Valstiečių“ pergalė pastaruosiuose Seimo rinkimuose – R. Karbauskio projektas, o S. Skvernelis tėra jo dalis, todėl ir kandidatą į prezidentus rinksis projekto autorius.

Socialdemokratai staigmenų nežada. Neaišku, ar aptrupėjusi partija apskritai yra pajėgi iškelti reikšmingą kandidatą, nes ant pretendentų suolelio sėdi labai jau žinomos ir intrigos nekuriančios asmenybės – Vilija Blinkevičiūtė ir Vytenis Andriukaitis. Šių politikų kadencija Briuselyje baigsis kitąmet, todėl abu galėtų dalyvauti prezidento rinkimuose, bet ar verta jiems murdytis rinkimų kampanijoje dėl kelių procentų rinkėjų balsų?

Štai čia kyla klausimas, kodėl rinkimuose dėl tų kelių procentų pasiryžę dalyvauti Valentinas Mazuronis, Naglis Puteikis, Aušra Maldeikienė? Aiškiau yra dėl Petro Auštrevičiaus – krizę išgyvenantis Liberalų sąjūdis taip bandys gerinti savo įvaizdį.

V. Mazuronį, N. Puteikį ir A. Maldeikienę sieja tai, kad visi trys akivaizdžiai marginalizuojami. Lengviau paaiškinti V. Mazuronio atvejį – jis buvo ilgametis Rolando Pakso bendražygis, dėl to pateko į Europos Parlamentą, vėliau perėjo į Darbo partiją ir nelabai sėkmingai šiai vadovavo. Publika nemėgsta perbėgėlių, todėl jų marginalizavimas suprantamas.

Įdomesni yra N. Puteikio ir A. Maldeikienės atvejai. Į politiką abu atėjo skirtingais keliais: vienas – kaip konservatorių narys, kita – kaip žinoma ir aštri publicistė. Tačiau jie turi ir bendrybių. Pirmiausia, abu garsiai ir teisingai diagnozuoja dabartinę mūsų visuomenės bei valstybės būklę ir nurodo jos priežastis. Paprastai tariant, kalba apie tai, kad visų mūsų gaminamas pyragas – bendrasis vidaus produktas – paskirstomas neteisingai: vieniems (mažumai) tenka gabalai, kitiems (daugumai) – trupiniai.

Kodėl šie politikai verčiami marginalais, o N. Puteikiui dar klijuojama populisto etiketė? Kodėl visuomenė nenori girdėti jų teisingų žodžių, o prezidento poste mato G. Nausėdą, S. Skvernelį, V. Matijošaitį? Juk vargu ar šie žmonės mano, kad mūsų bendras pyragas yra raikomas netinkamai.

Atsakyti į šiuos klausimus nelengva, tačiau atsakymų ieškoti reikia. Prezidento rinkimų kampanija bus gera proga tai daryti, o kandidatų personalijos rodo, kad laukia įdomi paieška.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas