Rinkimai Italijoje – lyg ugnikalnio išsiveržimas Europoje
Spė­ju­sie­ji, kad par­la­men­to rin­ki­mai Ita­li­jo­je ga­li bū­ti tar­si ug­ni­kal­nio iš­si­ver­ži­mas, ne­kly­do. Ša­lis, prieš daug me­tų su­dre­bin­ta ko­rup­ci­jos skan­da­lų, ku­rie pa­kir­to vi­sų di­džiau­sių tra­di­ci­nių par­ti­jų po­zi­ci­jas, da­bar yra pur­to­ma eko­no­mi­nių prob­le­mų ir im­ig­ra­ci­jos iš­šū­kio, to­dėl į val­džią ga­li at­ei­ti la­bai ra­di­ka­lių pa­žiū­rų po­li­ti­kai.

Pagal Italijos įstatymus teisę pasiūlyti premjerą ir formuoti vyriausybę turi ta politinė jėga, kuri per parlamento rinkimus surinko per 40 proc. balsų.

Preliminarūs rinkimų rezultatai rodo, kad juos laimėjo dešiniojo sparno aljansas, vadovaujamas verslo magnato ir buvusio premjero Silvio Berlusconi, bet šiai koalicijai iki galimybės formuoti vyriausybę pritrūks 3 proc. balsų. Antrą vietą užėmusiam „Penkių žvaigždučių“ judėjimui, kurio lyderis komikas Beppe Grillo sugeba pasišaipyti iš visų partijų, pritrūks apie 9 proc. balsų.

Rinkimų rezultatai siunčia pavojaus signalą šiai Europos šaliai ir rodo, kad laikas susimąstyti.

Esant tokiai situacijai, kai nė viena politinė jėga neįgyja teisės po rinkimų formuoti vyriausybę, Italijos gali laukti ilgas politinės nežinios metas arba vėl rinkimai, kai šalį slegia rimtos ekonominės problemos, kurias spręsti reikia neatidėliotinai.

Iki šiol Italiją valdžiusi centro kairiųjų vyriausybė nepasiekė realių rezultatų, kuriuos galėtų justi šalies žmonės. Įtakingiausios politinės jėgos šioje koalicijoje – Demokratų partijos lyderis Matteo Renzi prieš metus turėjo atsistatydinti iš premjero posto, kai žlugo jo inicijuotas referendumas dėl Konstitucijos pataisų. Nors jį pakeitęs Paolo Gentiloni ir tapo populiariausiu šalies politiku, jis nesugebėjo išgelbėti savo partijos ir koalicijos nuo pralaimėjimo. Manoma, kad centro kairiųjų koalicija po šių rinkimų gaus apie 20 proc. balsų.

Ši koalicija laikėsi aiškaus proeuropietiško kurso, be to, turėjo italo Mario Draghi, vadovavusio Europos Centriniam Bankui, palaikymą, tačiau iš valdžios ji traukiasi, kai valstybės skola siekia 130 proc. bendrojo vidaus produkto. Italijos finansų, bankų sistema serga, jai skubiai reikia griežtų reformų. Kitaip Italijos, kuri pagal savo ekonominį mastą yra trečia euro zonoje, gali laukti ekonominis bankrotas. Jai išgelbėti nepakaktų ir Europos stabilizavimo mechanizmo. Juk tai ne Graikijos ekonomika. Italijos ekonominis bankrotas ar bandymai gelbėti nuo jo bendromis kitų šalių pastangomis suduotų labai didelį smūgį Europai, visų pirma – euro zonai, eurui, o gal ir visai Europos Sąjungai (ES).

Pagal Italijos įstatymus, prezidentas matydamas, kad nė viena politinė jėga negali suformuoti vyriausybės, turi teisę pasiūlyti tai daryti savo parinktam asmeniui ar partijai, bet tokia vyriausybė vis tiek turi gauti parlamento pritarimą. Net ir jį gavusi, taip suklijuota vyriausybė vargu ar būtų pajėgi imtis reformų. Jeigu jų nebus, ekonomikos krizės bomba tiksės ne tik Italijai, bet ir kitoms ES šalims.

Manoma, kad jei dvi konkurentės – „Lyga“ (buvusi „Šiaurės lyga“) iš dešiniojo sparno bloko ir „Penkių žvaigždučių“ judėjimas – sugebėtų susitarti, Italija greitai turėtų vyriausybę, bet ši aplinkybė labai gąsdina Vakarus.

„Šiaurės lyga“ anksčiau buvo už tai, kad turtingi šiauriniai regionai pasitrauktų iš Italijos, bet pasiliktų ES. Kai Italija sulaukė didžiulio imigrantų antplūdžio iš Libijos ir pasekmes visų pirma pajuto pietinė šalies dalis, partija atsisakė akcento į šiaurines provincijas savo pavadinime ir kaip svarbiausią klausimą savo politikoje iškėlė migraciją. Taip ji patraukė ir nemažai rinkėjų šalies pietuose. O kritiką už pabėgėlius permetė ES, kaip solidariai nesprendžiančiai šios problemos.

„Penkių žvaigždučių“ judėjimas kritikuoja Vakarų politinį gyvenimą, pasisako prieš ES. Tiesa, rinkimų dienai artėjant, abiejų partijų lyderiai sušvelnino šią retoriką.

„Lygos“ lyderis Matteo Salvini spėjo pagarsėti pareiškimais ir už šalies ribų. Apsilankęs Šiaurės Korėjoje jis pasidžiaugė, kad tai valstybė be „čigonų ir nelegalų“. Kai Kremliuje jį priėmė Rusijos prezidentas, M. Salvini paskelbė, kad Italijai būtų gerai turėti tokį vadovą kaip V. Putinas ir kad jis būtų už sankcijų Rusijai atšaukimą. M. Salvini vengia atsakyti, ar jo partija remiama ir Rusijos pinigais, bet neslepia, kad pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su „Vieningąja Rusija“.

Iki pat rinkimų dienos rekordiškai daug italų (30–40 proc.) nebuvo apsisprendę, už ką balsuoti. Manoma, kad pastarųjų kelių savaičių įvykiai, susiję su imigrantų klausimu, tapo lemiami. Prieš mėnesį šalį sukrėtė istorija, kai keliuose lagaminuose buvo rastas supjaustytas 18 metų italės merginos kūnas. Dėl to buvo suimti keli imigrantai iš Nigerijos. Paskui 28 metų „Lygos“ politikas tame pačiame regione ėmė šaudyti į atsitiktinai sutiktus juodaodžius, šešis iš jų sužeidė.

Attilio Fontana, „Lygos“ kandidatas į Lombardijos regiono vadovus, viename interviu pareiškė, kad Italija negali priimti visų pabėgėlių, o baltajai rasei kilo iššūkis – būti sunaikintai ar toliau gyvuoti. Tai sukėlė kritikos audrą Italijoje ir kitose ES šalyse, bet M. Salvini savo partijos kandidatą palaikė.

71 proc. italų mano, jog šalyje yra per daug imigrantų, 64 proc. – kad šio iššūkio valdžia nesprendžia. Tokias nuotaikas, matyt, atspindi ir rinkimų rezultatai. Jie siunčia pavojaus signalą šiai Europos šaliai ir rodo, kad laikas susimąstyti.

Alvydas Medalinskas – Mykolo Romerio universiteto politologas