Rinkimai dar tik prasideda
Sa­vait­ga­lį Lie­tu­vos žmo­nės rin­ko me­rus ir sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų na­rius. Šios sa­vai­tės pra­džio­je ma­to­me įvai­rias spau­dos kon­fe­ren­ci­jas, gir­di­me po­li­ti­kų kal­bas, ana­li­ti­kų ver­ti­ni­mus – apž­vel­gia­mi re­zul­ta­tai. Bet iš tie­sų vi­sa tai skir­ta ne tiek sa­vi­val­dos rin­ki­mams, kiek ki­tiems rin­ki­mams, ku­rie vyks ge­gu­žę.

Savivaldos rinkimai – įdomus Lietuvos politinio gyvenimo fenomenas. Paprastiems partijų nariams ir visuomeninių komitetų atstovams jie yra patys svarbiausi, nes tai galimas tramplinas į tolesnį politinį gyvenimą arba, jei didžiąja politika mažai domimasi, – galimybė spręsti savo miesto ar rajono likimą, tapti realiais savo vietovės šeimininkais, o ne vien kritikais. Partijų lyderiai, politologai ir politikos apžvalgininkai šiuos rinkimus vertina tik kaip tam tikrą bandomąjį veiksmą, atskleidžiantį realų politinių jėgų galios šalies gyvenime paveikslą.

Merų rinkimai įdomūs tuo, kad jie parodo įvairių politinių jėgų įtaką ir jų poveikį prezidento rinkimams, kurie rengiami šių metų gegužę, bei kitų metų rudenį vyksiantiems Seimo rinkimams. Būtent šie dveji rinkimai dažniausiai nulemia tiek vidaus, tiek užsienio politikos ateities kursą.

Savivaldybių tarybų rinkimai galėtų rodyti realų politinių jėgų išsidėstymą kiekviename Lietuvos mieste ir rajone, tačiau savivalda mūsų valstybėje turi ribotą galią. Todėl tai, kas taps savivaldybių tarybų nariais, labiau rūpi rinkimuose dalyvaujantiems asmenims.

Panašiai yra ir su rinkimais į Europos Parlamentą (EP). Mūsų mastais astronominiai EP narių atlyginimai – vieša paslaptis, tad iki šiol ten patekdavo ne tik tie, kurie žino, kaip reikia dirbti šioje europinėje institucijoje, bet ir tie, kurie eina svarbias pareigas savo partijoje ir būdami EP sprendžia asmeninius reikalus bei užtikrina savo ir artimų žmonių gerovę.

Kita vertus, EP nusipelnė tokio požiūrio. Jis vadintas ir Europos politikų auksinės pensijos vieta, ir dramblių kapinėmis. Į EP būdavo renkami tiek politikai, tiek įvairių Europos šalių muzikos, sporto pasaulio žvaigždės, šiaip partijų lyderiams naudingi žmonės, turtingi verslininkai ir t. t. Ten būta net pornografijos žvaigždžių.

EP iki šiol esama asmenų, nemokančių užsienio kalbų, todėl už EP sienų, kur jau nebėra vertimo į visų Europos Sąjungos valstybių kalbas, jie tampa nuliais.

EP skiria milžiniškas sumas pinigų europarlamentarų reklamai jų šalyse. Skaitydamas įvairius nupirktus pranešimus, patarėjų parašytus komentarus, nuomones, interviu, žmogus gali pamanyti, kad jo į EP išrinktas asmuo šį tą veikia, nors dažnai tai tik savireklama.

Būsimajam EP gali tekti pagrindinis vaidmuo išsaugant arba sunaikinant ES – Bendriją, gyvybiškai svarbią tokių valstybių kaip Lietuva saugumui. Tačiau apžvelgus į kai kurių partijų kandidatų į EP sąrašus susidaro įspūdis, kad neatsisakyta ankstesnio įpročio siūlyti rinkti nedaug ką apie šią instituciją išmanančius asmenis, draugus, bičiulius, net šeimos narius. Noras užtikrinti artimųjų gerovę net sustiprėjo.

Partijų lyderiai, politologai ir politikos apžvalgininkai šiuos rinkimus vertina tik kaip tam tikrą bandomąjį veiksmą.

Jei rinkimų į EP rezultatai atitiks partijų reitingus, į Briuselį greičiausiai vėl vyks tik grupė individų, o ne komanda, suvokianti mūsų valstybės interesus, kuriems galėtų atstovauti skirtingose politinėse EP grupėse. Norintieji ką nors padaryti dėl savo šalies ir šįkart liks mažuma.

Daug geresnė situacija dėl tuo pat metu vyksiančių prezidento rinkimų. Tarp kandidatų į prezidentus netrūksta tokių, kuriems šie rinkimai tėra noras pelnyti daugiau dėmesio svarbiausiam jų tikslui – rinkimams į EP. Kitaip sunku paaiškinti viešai pareikštą norą siekti aukščiausių valstybėje pareigų, kai populiarumo reitingas – tarp nulio ir 1 procento.

Kita vertus, per prezidento rinkimus šįsyk Lietuvos piliečiai turės didelį pasirinkimą. Anksčiau daugelis matė, kad vienas žmogus buvo beveik išvalęs iš politinio lauko visus galimus konkurentus, o iš Lietuvos sukūrė valstybę, kurią pats valdo. Dėl to įtakingi partijų politikai nedrįso varžytis prezidento rinkimuose, nors ir šansų, esant tų laikų situacijai, nedaug kas iš jų būtų turėjęs.

Dabar viskas yra kitaip. Lietuva turės naują prezidentą. Tik nuo mūsų priklausys, ar sugebėsime išrinkti S. Daukanto rūmų šeimininku asmenį, kuris tęs ankstesnę užsienio ir saugumo politiką, bet kartu bus pasirengęs, piliečiams padedant bei palaikant, mūsų valstybę sugrąžinti į kelią, kuriame teisė ir demokratija yra svarbesnės nei vieno asmens valia.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas