Reitingai, įtaka ir kritika
Pra­ėju­sią sa­vai­tę pa­skel­bus po­li­ti­kų rei­tin­gus ir pa­aiš­kė­jus, kad pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės po­pu­lia­ru­mas to­liau ma­žė­ja, pra­si­dė­jo dis­ku­si­jos apie tai le­mian­čias prie­žas­tis. Ne ma­žiau svar­bu su­vok­ti ir ki­ta – ko­dėl Lie­tu­vo­je pre­zi­den­tų rei­tin­gai daž­nai pa­ky­la la­bai aukš­tai ir lai­ko­si ten be­veik iki ka­den­ci­jos pa­bai­gos.

Demokratinėse Europos šalyse po rinkimų aukščiausiųjų politikų reitingai paprastai krinta žemyn. Valdžios žmonėms tenka daryti ir nepopuliarius sprendimus, sulaukiančius vis daugiau kritikos žiniasklaidoje, o tai neišvengiamai veikia reitingus.

Lietuvoje viskas kitaip. Praėjus kuriam laikui po rinkimų dažno prezidento reitingai dar labiau pakyla. Paskui jau nebegirdėti ir kritikos jam žiniasklaidoje. Prezidentas pakyla aukščiau kitų politikų ir valstybės institucijų, nors Konstitucijoje yra įtvirtintas valdžios institucijų balansas. Prezidentas negali būti nei aukščiau parlamento, nei teismo.

Situacija, kai tai, kas yra galima Jupiteriui, negalima jaučiui, daro didelę žalą valstybei.

Tačiau lietuviškojo teisingumo sistema ryžtasi tik pasirinktinai užkirsti kelią galimam Konstitucijos pažeidimui. Situacija, kai tai, kas yra galima Jupiteriui, negalima jaučiui, daro didelę žalą valstybei.

Jeigu prezidentai bei jų aplinkos žmonės aiškiai suvoktų savo veiklos konstitucines ribas, ateityje pažeidimų galėtų būti mažiau. Mūsų aukščiausioji valdžia neretai gyvena pagal principą, kuris yra vis stipriau diegiamas bendrai šalyje, kai ne taip svarbu nepažeisti įstatymų, o svarbu užsitikrinti, kad tie pažeidimai nebūtų pastebėti.

Ką tokiu atveju daro Lietuvos prezidentai? Jie siekia paimti į savo rankas teisėsaugą.

Tie, kuriems tai pavyko, valdžioje likdavo iki galo ir neprarasdavo aukštų reitingų. Tie, kuriems tai nepavyko, gyveno patirdami didžiulę kritiką ar net sulaukė apkaltos. Juk kiti politikai, valdžios institucijos irgi nori turėti savo rankose teisėsaugą. Kitaip tariant, nori to, kas teisinėje šalyje turi būti netoleruotina.

O Lietuvoje tai galima. Kartais šia įtaka tenka dalytis. Valdo Adamkaus prezidentūra kontroliavo Valstybės saugumo departamentą, per jį tvarkė įvairius reikalus, bet tai galėjo daryti tik todėl, kad pripažino Seimo vadovo įtaką Generalinei prokuratūrai. Aukščiausiosios valdžios dalijimasis įtaka teisėsaugai užtikrino šių dviejų institucijų taikų sugyvenimą. Kiekviena jų suprato, kad negali iššokti aukščiau kitos.

Du prezidentai užsimojo paimti į rankas visą teisėsaugos kontrolę. Rolandas Paksas mėgino tai padaryti, bet nespėjo. D. Grybauskaitė, įvertinusi R. Pakso klaidas, šį tikslą pasiekė. Taip užsitikrino ir kritikos nebuvimą.

Kai tai vyksta, visi kiti supranta: jeigu tiems, kurie valdo teisėsaugą, nepatiks koks nors asmuo, ant jo greitai gali būti „užvažiuota“. Koks politikas, visuomenės veikėjas, žurnalistas nori to sulaukti? Todėl dažnas tyli. O kai įtaka teisėsaugai įgaunama, ir jos vadovų skyrimas tampa farsu. Seimo nariai, net nežinantys prezidentūros siūlomo pareigūno, sako, kad jis, matyt, yra geras žmogus. Tada procedūra Seime primena pitono dialogą su jam paskirtais prižiūrėti viščiukais.

Žiniasklaidos finansinė veikla dėl klampios mokesčių politikos Lietuvoje gali balansuoti ties įstatymo riba. Kas norės sulaukti nemalonumų iš teisėsaugos? Atsiranda suvokimas: įtakos teisėsaugai turinčiųjų kritikos reikia vengti arba ją dozuoti.

Situacija pasikeičia artėjant prezidento kadencijos pabaigai. O jeigu tarp kandidatų atsiranda asmenys, kurie irgi turi įtakos teisėsaugai, prezidentas pats ima sulaukti kritikos. Dėl to pradeda kristi paskutinius metus šaliai vadovaujančio politiko reitingai. Viskas logiška.

Išdrąsėja ir Seimas. Noras persidalyti įtakos teisėsaugai lauką taip pat duoda savo. Šią situaciją Lietuvoje šiuo metu ir matome. Vieša paslaptis, kad jau kelerius metus gyvename šalyje, kurioje aukščiausioji valdžia turi didžiulę įtaką teisėsaugai. Apie tai ne kartą rašiau, bet kas iš to? Baimė buvo didesnė nei noras gyventi teisinėje šalyje. Dabar dėl skiriamų į pareigas prokurorų prasidėjo net amžiaus bylos.

Siekiant paskirti reikiamą prokurorą, aukščiausioji valdžia per politikus tarpininkus bendravo su verslu, kurio veikimo būdai jau tuo metu kėlė įtarimų.

Dabar kyla klausimas, ar norime, kad tokia situacija tęstųsi? Jeigu ne, tai Seimas tikrai galėtų sudaryti laikinąją komisiją išsiaiškinti, kaip aukščiausioji valdžia daro įtaką ne tik verslui, įskaitant žiniasklaidą, bet ir teisėsaugai.

Kitaip ši praktika gali toliau graužti mūsų šalį iš vidaus, o mes tebegyvensime keistoje situacijoje: prezidentų reitingai – vieni aukščiausių Europoje, o emigracijos mastai – didžiausi. Nejaugi vis dar tikime, kad caras yra geras, tik valdininkai blogi?

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas