Reformos ir rezultatai
Vals­ty­bę ga­li val­dy­ti bet kas – toks lo­zun­gas vie­šai ne­bu­vo skel­bia­mas, bet rea­ly­bė­je tai vyk­do­ma. Anks­čiau va­do­va­vu­sios tiek de­ši­nio­sios, tiek kai­rio­sios par­ti­jos nau­do­jo pa­pras­tą me­to­dą – kai pa­tys ne­ži­no­jo ką da­ry­ti, tai kur­da­vo įvai­rias dar­bo gru­pes, steng­da­vo­si su­ras­ti dau­giau nuo­lat dir­ban­čių ir vi­suo­me­ni­nių pa­ta­rė­jų. Tie­sa, mėg­da­vo ant tų pa­ta­rė­jų vė­liau su­vers­ti kal­tę. 

Tiek Prezidentūra, tiek ir dabartinė Vyriausybė jau negali pasinaudoti šia taktika. Patarėjais būti nėra norinčiųjų, belieka remtis studentų patarimais. Rezultatas, aišku, liūdnas.

Todėl nutarta naudoti kitą – viešųjų ryšių metodą – kažką slapta ruošti, o paskui trumpai pristatyti. Ir laukti, kad kas nors paskelbtų kritinę nuomonę, surastų klaidą.

Todėl nutarta naudoti kitą – viešųjų ryšių metodą – kažką slapta ruošti, o paskui trumpai pristatyti. Ir laukti, kad kas nors paskelbtų kritinę nuomonę, surastų klaidą.

Tada būtų galima pasakyti: o aš visai kitaip siūliau, tiesiog nesupratote, ir tokiu būdu pataisyti dokumentą bei atkreipti į save dėmesį. Tok yra kamuoliuko principas: kol jis guli ant žemės, niekas nemato, jei paspiri ir jis atšoka – vis daugiau kas atkreipia dėmesį.

Kai ir tokie žingsniai nepasiteisino, teko pradėti kalbėti patiems, sakykime, aiškinti, kad vykdomos reformos. Nors iš tiesų, dėl padidėjusių kainų į biudžetą tiesiog įplaukė daugiau pinigų ir seniai jau buvo galima keliais eurais padidinti atlyginimus. Pragyvenimo lygis dėl to negerėja, tiesiog vėluojant kompensuojamas kainų didėjimas.

Bet net tai buvo delsiama padaryti – reikėjo viską pateikti kaip reformą – artėja rinkimai.

Panašiai elgėsi ir konservatoriai su liberalais, kai vaidino gelbėtojus iš krizės, kurią Lietuvoje patys ir sukūrė. O socialdemokratai vis su visuomene konsultuodavosi, tik jokių sprendimų nebuvo priimama.

Daug metų politikams asmeniniai karjeros dalykai ir su tuo susiję viešieji ryšiai buvo svarbiau, negu Lietuvos likimas.

Susirūpinusiems dėl žmonių gyvenimo ir valstybės ateities piliečiams pareikšti savo nuomonę net ir nėra kaip – visas laikas medijose užpildytas tų viešųjų ryšių bendrovių, ir nėra nepriklausomų kanalų pareikšti savo nuomonę.

Kaip parodė gyvenimas, „laisvuose“ socialiniuose tinkluose informacija manipuliuojama dar daugiau, negu tradiciniuose komunikacijos kanaluose.

Daug metų politikams asmeniniai karjeros dalykai ir su tuo susiję viešieji ryšiai buvo svarbiau, negu Lietuvos likimas.

Mažėja galimybių greitai pavyti turtingesnes ES šalis, nes ūkio augimas 3–4 proc. to padaryti neleistų, reikia, kad ekonomika augtų po 5–6 procentus.

Be to, visiškai liūdna, kai žinomesnių žmonių vardais naudojamasi viliojant į Lietuvą užsienio specialistus skaityti pranešimus. Kokios ten konferencijos – tiesiog paskaitos už valstybės lėšas nelabai išsilavinusiems valdininkams.

Mokytis, žinoma, yra gerai, bet aukšti valstybės postai – ne vieta mokytis, nes eksperimentuoti ir žaisti žmonių likimais nevalia. Išvykusių iš Lietuvos gyventi svetur skaičius ir taip jau yra grėsmingas ir kelia pavojų Lietuvos valstybės išlikimui. Todėl vadinamųjų reformų, o iš tiesų – rimtų sprendimų kaip sumažinti švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, miestų ir gyvenviečių infrastruktūrą, nes sumažėjo gyventojų skaičius – tikrai skubiai reikia.

Bet tokios pertvarkos, skirtingai nuo ekonominių reformų, ekstensyvios – reikalauja daug lėšų ir suteikia mažai pajamų. Mažėja galimybių greitai pavyti turtingesnes ES šalis, nes ūkio augimas 3–4 proc. to padaryti neleistų, reikia, kad ekonomika augtų po 5–6 procentus.

Žinoma, galima plačiai atverti vartus imigracijai. Bet ar ta nauja šalis bus Lietuva?

Norint išsaugoti valstybę, reikia sąžiningos politikos, o ne viešųjų ryšių strategijų.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, finansų ekspertė