Protestai, komunikacija ir išbandymas demokratijai
Lie­tu­vo­je pro­tes­tuo­ja mo­ky­to­jai. Jiems į pa­gal­bą at­ei­na ir ki­ti pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės sluoks­niai. Vi­sa tai – po­zi­ty­vus da­ly­kas. Pro­tes­to ak­ci­jos yra de­mo­kra­ti­nių pro­ce­sų da­lis. To­kios ak­ci­jos ro­do, jog val­džia ne­su­sit­var­ko su už­da­vi­niais. Pi­lie­čiai, t. y. tie, kas rin­ki­mų me­tu de­le­ga­vo ati­tin­ka­mus at­sto­vus į val­džią, rei­ka­lau­ja šių at­sto­vų at­sa­ko­my­bės. Tai – pi­lie­čių tei­sė.

Dar prieš dešimtmetį buvo pažymima, kad Lietuvoje žmonės yra gana pasyvūs, ypač lyginant su pažangiomis demokratijomis, bei vengia demonstruoti pilietinį aktyvumą. „Kodėl mes nesuprantame savo tautiečių, išdrįsusių ginti savo darbo teises, jeigu su pavydu klausomės pranešimų, kad streikai paralyžiavo Paryžių, kad Italijoje ar Vokietijoje streikuoja traukinių vežėjai, kad Londono darbuotojai dėl miesto visuomeninio transporto streiko į darbą keliolika kilometrų kulniavo pėstute? „, – 2008 metais Vilniaus universiteto mokslo populiarinimo žurnale „Spectrum“ savo straipsnyje „Streikuoti nemadinga, streikuoti negražu?“ klausė Daiva Petrylaitė. Todėl dabartinę mokytojų protesto akciją, kuri įgavo netikėtą mastą, ir ypač pilietinį jos palaikymą galima vertinti kaip tam tikrą Lietuvos visuomenės pažangos ir brandos požymį.

Todėl dabartinę mokytojų protesto akciją, kuri įgavo netikėtą mastą, ir ypač pilietinį jos palaikymą galima vertinti kaip tam tikrą Lietuvos visuomenės pažangos ir brandos požymį.

Kalbant apie valdžios reakcijas, pirmiausiai reikėtų paminėti, jog vyriausybinė krizė, susijusi su mokytojų protestais, yra taip pat ir komunikacinio pobūdžio. Šiandien, tiesą sakant, jau gana banalu kartoti teiginį, jog šiandieninė Lietuvos valdžia nemoka komunikuoti. Situacijos negelbėja ir jos samdomi šios srities specialistai (numanau, kad dėl tos priežasties, jog tiesiog nusamdyti specialistų nepakanka – jų dar reikėtų klausytis).

Kita vertus, dabartinės valdžios komunikacija turi neigiamą efektą kalbant ne vien apie vyriausybės gebėjimus spręsti krizes. Aukštų pareigūnų pasisakymai patys gali tapti krizių šaltiniu bei neigiamai paveikti visą sistemą. Galvoje pirmiausiai turiu sunkiai sveiku protu suvokiamą ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pareiškimą, jog nepriėmus kitų metų biudžeto gali neįvykti kitąmet suplanuoti rinkimai. Sunkiai suvokiamu aš vadinu šį pareiškimą dėl tos priežasties, jog rinkimai yra demokratinės sistemos pagrindas. Lietuva yra demokratinė valstybė, tad kitų metų rinkimai turi įvykti bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokia kaina, išskyrus galimus kraštutinius atvejus, numatytus Konstitucijoje („nepriimtas biudžetas“ tarp jų neminimas).

Romo Jurgaičio nuotraukos

Valdžios komunikacija šiandien turi būti itin apgalvota. Jeigu mes gyventume pasaulyje, kur idealiai veikia teorinės schemos – gal į valdžios komunikaciją galima būtų nekreipti didesnio dėmesio. Teorija paremtame pasaulyje viskas atrodytų maždaug taip: bloga komunikacija – krentantis populiarumas – valdžios pasikeitimas po artimiausių rinkimų, keičiant ją profesionalesne, geriau komunikuojančia. Tačiau idealus teorinis pasaulis egzistuoja tik teorijoje. Be to, realybėje tenka atsižvelgti į daugybę veiksnių, kartais – net labai netikėtų. Pabandysiu iliustruoti tai aktualiu pavyzdžiu.

Protestai šiandien vyksta ne tik Lietuvoje. Visas pasaulis stebi vadinamųjų „Geltonųjų liemenių“ protesto akcijas Prancūzijoje ir Belgijoje. Įdomu tai, kad minėtas judėjimas kilo kaip plataus masto pilietinė iniciatyva. Protesto idėja užgimė internete, todėl „Geltonųjų liemenių“ judėjimas neturi aiškios struktūros ir aiškių lyderių. Tai yra viena iš problemų, nes Prancūzijos valdžia nežino, su kuo šiuo atveju galima būtų vesti derybas.

Valdžios komunikacija šiandien turi būti itin apgalvota. Jeigu mes gyventume pasaulyje, kur idealiai veikia teorinės schemos – gal į valdžios komunikaciją galima būtų nekreipti didesnio dėmesio.

Protestų katalizatoriumi tapo augančios kuro kainos. Tačiau dabartinės akcijos jau iš esmės yra nukreiptos bendrai prieš šalies valdžią. Kitas svarbus aspektas – į judėjimą įsiliejo įvairios radikalios jėgos, kurios, panašu, perima vadovavimą protestais ir radikalizuoja juos. Be to, ne tik radikalizuoja, bet ir marginalizuoja – naujausios protesto akcijos metu Paryžiuje tarp protestuotojų naudojamos simbolikos buvo pastebėta ir nepripažintos „Donecko liaudies respublikos“ vėliava. Be to, fiksuojama ir vadinamųjų internetinių trolių mobilizacija šių protestų palaikymui.

Visa tai diskredituoja pilietinį protestą kaip demokratinio proceso dalį. Be jokių abejonių, tai yra didelė problema, kurią Vakarų pasaulio demokratijoms dar reikės spręsti.

Nesiruošiu vesti tiesioginių paralelių tarp „Geltonųjų liemenių“ protestų ir mokytojų streiko Lietuvoje, tačiau kai kurie aspektai yra būdingi ir vieniems, ir kitiems procesams. Mūsų šalyje mokytojų streiko palaikymo judėjimas irgi faktiškai formavosi internete. Ko gero, čia nėra nieko nuostabaus, nes tai technologinė mūsų laikų realybė. Nežiūrint į tai, sakyčiau, kad labai gerai, kad protestai Lietuvoje turi aiškius lyderius ir vadovus – pradedant nuo profesinių sąjungų ir baigiant Andriumi Tapinu ir jo „Laisvės TV“. Tai yra savotiška garantija, jog protesto neperims radikalai ir marginalai, siekiantys savų tikslų.

Valdžios atstovai jau paskubėjo įžiūrėti protestuose ir „Maskvos ranką“, ir konservatorių sąmokslą, ir dar daug visko. Tai demonstruoja aiškią manipuliacinę strategiją, panašią į tą, kurią labai mėgsta JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris pavadina viską, kas tik jam nepatinka – „fake news“ (t. y. „netikromis naujienomis“). Taip ir mūsų valdžia bando diskredituoti protestų idėją, paaiškindama žmonių nepasitenkinimą savo pačios sukurtomis sąmokslo teorijomis.

Ar ta pati Kremliaus propaganda gali pasinaudoti protestais Lietuvoje savo tikslams? Bučiau labai nustebęs, jeigu nepasinaudotų. Tai, be jokių abejonių, suteks šalies valdžiai galimybę rodyti pirštu ir sakyti: „Štai, mes gi sakėme, kad už to stovi priešiškos jėgos“. Pagrindine auka tokioje situacijoje tampa protestuojantys mokytojai ir juos palaikantys piliečiai. Tai yra esminis pavojus, kurį įžiūriu šioje situacijoje.

Sunku suformuluoti taisykles, kurios šioje situacijoje galėtų atlikti demokratinių saugiklių vaidmenį. Nebent galima paminėti du aspektus. Pirmiausiai, protestai turi būti kiek įmanoma skaidrūs, aiškus bei korektiški (vengiant bet kokios radikalizacijos). Antras aspektas yra susijęs su viltimi, kad valdžia supras, jog valstybės stabilumas ir demokratijos, leidžiančios piliečiams viešai bei nesmurtiniais būdais reikšti savo nepasitenkinimą, principai yra svarbesni nei siekis bet kokia kaina išgelbėti savo kailį. Tiesa, į pastarąjį aspektą daug vilčių tikrai nedėčiau.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius